Šventasis apaštalas Petras kviečia mus pažvelgti į savo širdį. Šis kvietimas aktualus daugeriopa prasme. Keliaudami savo kasdienybės keliais, susidurdami su įvairiausiais iššūkiais ir reikalavimais, bent man atrodo, imame pamiršti, kad paprasčiausiai turime širdį, kad esame žmonės, kad matyti pasaulį galime ir širdimi. Dažniausiai širdį prisiminame, kai užklumpa kokios nors bėdos, skausmai, amžiaus našta. Atrodo, tai tik keli štrichai, kodėl mes širdies negalime pamiršti. Apaštalas Petras mums primena kitokį žvilgsnį. Žvilgsnį, kurį tikrai esame pamiršę: širdis yra ir tikėjimo buveinė. Joje mes turime sergėti Kristų. Atrodo, nuo ko Jį reikia sergėti, kas Jam gresia? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nuolatinio žvilgsnio. Keisto, kritinio, ieškančio, tyrin4jančio.Reikia prisiminimo, kad mūsų širdis yra be galo trapus indas, kurį Krikšto sakramento metu mes išstatėme Viešpaties akivaizdon, kad Jis pripildytų džiaugsmo ir prasmės. Patekęs užmarštin šis indas tuštėja, kol galų gale ir pats virsta šukėmis. Tad ir klausimas išlieka jau kiek kitoks. Tai yra, tampa kvietimu pažvelgti į savo širdį ar stebėti, kiek joje dar yra Kristaus ir ar iš viso yra? Tas, toks kritinis žvilgsnis, yra labai svarbus. Juk mes nieko negalime be Kristaus – Jis yra ne tik visos mūsų veiklos, bet ir visos žmogystės centras. Antikinėje medicinos filosofijoje būta dviejų krypčių. Viena jų sakė, kad gyvenimo centras yra smegenys. Kita gyvenimo centru laikė širdį. Bažnyčios tėvams širdis yra žmogaus centras dar ir ta prasme, jog čia susitinka kūnas ir dvasia. Taigi, širdis reiškia ir žmogaus vientisumą. Būtent todėl čia galime sutikti Dievą. Juk Kristus yra žmogus ir Dievas, vadinasi, kūrinijos vienybę, atsiskleidžiančią žmoguje, Jis praplečia iki pačios Dievo širdies ir būtent šitaip, kaip Tas, kuris visas kūrinijos dalis suvienija su pačiu Dievu, įžengia į mus, kad sukurtų būtent mumyse žmogiškosios būties vienybę, kur materija ir dvasia, jausmas ir protas, visa susivienija, įsitraukia į bendrystę su Tuo, kuris yra pasaulio Viešpats. Taigi, tokie sudėtingi procesai vyksta mūsų širdyje. Tačiau be jų širdis neatliks savo, kaip gyvenimo centro, funkcijos. Visgi, ko reikia, kad išliktų ta vienybė, taip sakant, ko reikia, kad širdis ne tik egzistuotų, bet ir plaktų, kad joje išliktų nors šiek tiek Kristaus? Pats Viešpats atsako į šį klausimą evangelijoje, kviesdamas kiekvieną laikytis Jo įsakymų, leisti Jam būti kartu su mumis netgi tokiomis valandomis, kai aplink, atrodo, jog nesimato nieko. O ir aplinkinis pasaulis nieko gero šiuo klausimu nežada, nes Dievo nebemato. Galų gale, nepaliaukime ieškoję Viešpaties. Nepaliaukime kuo dažniau atsidūsėję, panašiai, kaip ir šventasis apaštalas Petras Tiberiados ežero pakrantėje sakyti: „Viešpatie, Tu žinai, kad Tave mylėjau, Tavęs ieškojau. Tu taip pat žinai, kad šiame kelyje patyriau visko. Viešpatie, tu viską žinai, o aš žinau, kad be Tavęs širdis mano tuščia“. Amen.
ŠIRDIS BE JĖZAUS TUŠČIA
