Evangelijoje ne kartą kalbama apie tai, jog Jėzus lankosi Lozoriaus, Mortos ir Marijos namuose. Ši šeima – tikri Jėzaus bičiuliai. Šiuose namuose Jėzus patiria Mortos gerumą, pagiria Mariją už tai, kad ši klausosi Jo žodžių. Netrukus čia pat Marija pateps Jėzų kvepalais ir šluostys Jo kojas savo plaukais. Šįkart viskas kitaip. Lozorius serga. Mums keistokai atrodo, kad išgirdęs šią žinią, Jėzus visgi neskuba ten eiti. Ką reiškia toks delsimas? Ką reiškia liga Dievo garbei? Atsakymas į šį klausimą išsirutulios savaime. Visgi, išgirdęs žinią, Jėzus dar keletą dienų užtrunka. Galbūt tai dėl saugumo. Juk ką tik, kaip patiriame, skaitydami šią ištrauką, žydai norėjo Jėzų nužudyti. Vis dėl to Jis ryžtasi keliauti į Judėją. Tikrai nesaugu. Todėl mokiniai netrykšta džiaugsmu: Tomas netgi konstatuoja, jog visiems reikės mirti kartu su Jėzumi. Tačiau kalbėdamas mokiniams, Jėzus paaiškina, jog Jam nieko blogo neatsitiks, kol neateis Apvaizdos skirtas laikas. Ką Jėzus ir mokiniai randa savo bičiulių namuose? Morta pirmoji išbėga pasitikti Viešpaties. Ji tiesiog Jo laukia savo ilgesyje ir skausme. Ji pasitinka Viešpatį nepaisant daugybės žvilgsnių. O kartu ir pasidalija Viešpaties artumo žinia su savo seserimi. Marija iškeliauja. Ne išsiverkti prie kapo, tačiau pasitikti Viešpaties. Šis faktas turi būti iškalbingas kiekvienam iš mūsų: net ir tuomet, kada žmogiškai patiriame liūdesį, išsiskyrimą, net ir visuose šiuose momentuose turi būti nors kokia vietelė Jėzui. O dažnai apie Jėzų net nepagalvojame. Neišeiname Jo pasitikti, pasilikdami savo neviltyje ir skausme. Susitikimas su seserimis iškalbingas. Matydamas Mariją ir daugelį žmonių verkiančius, Viešpats taip pat susigraudina ir paprašo nuvedamas prie kapo. Viešpačiui brangus kiekvienas Jo bičiulis, kiekvienas Jo kūrinys. Šiandien Jis prašo, kad mes Jį palydėtume ne vien tik iki fizinio žmogaus kapo. Tačiau iki angos, užristos sunkiu nuodėmės akmeniu. Iš pažiūros tai, ko Viešpats paprašo ten, tuo metu susirinkusių žmonių, yra neįmanoma. Lozorius miręs jau keturias dienas. Taip sakant, mirtis jau konstatuota. Jau viskas post faktum. Pavėluota.Tačiau Viešpatie Gailestingumui nėra ribų. Dievas niekada nevėluoja, nes liga ir net mirtis, apie kurią kalbama evangelijoje, skirta Dievo garbei. Jėzus prie Lozoriaus kapo. Ko gero, užtrunka čia ne per ilgiausiai. Vis dėl to ta valandėlė prie Lozoriaus kapo – įžanga didžiųjų išganymo įvykių, į kuriuos, grąžindamas Lozorių į gyvenimą, Jėzus nori įvesti visą žmoniją. Kuo ši valanda yra išskirtinė mums? Pirmiausia tuo, kad Dievui visi esame bičiuliai, kad Jį labiausiai sugraudina nuodėmės akmuo. Tačiau jis visuomet yra nuritinamas Viešpaties gailestingumu, o mirties pančiai negali viešpatauti tiems, kurie išgirdę galingą Viešpaties balsą, išeina iš beprasmybės, nevilties ir skausmo kapo. Tad ar neverta kartu su Morta ir Marija išeiti pasitikti Viešpaties, išpažinti Jo mesianiškumą ir parodyti tas vietas, kurių bijome patys pirmiausia todėl, kad jos užristos akmeniu? Prisilietęs prie jų, Viešpats prikels ir mus iš mūsų kapų ir parves į mums pažadėtą žemę. Tad šiandien padarykim vieną paprastą darbą – parodykim, atiduokim Viešpačiui savo širdies akmenį.
PARODYKIM VVIEŠPAČIUI SAVO ŠIRDIES AKMENĮ.
