Paskutinės Vakarienės metu nuskambėję Jėzaus žodžiai atrodo mįslingi. Kelias, tiesa ir Gyvenimas. Sąvokos, kuris kiekvienas žinome. Kasdien praeiname daugybe kelių, daugybe gatvių. Keliaudami turime vienokį ar kitokį tikslą – kas į darbą, kas kavos puodelio išgerti, kas savo artimo aplankyti. Ir keliaudami į bažnyčią, ėjome ar važiavome ne vienu keliu, ne viena gatve. Atrodo, kelias reikalingas tikslui pasiekti. Vieni keliai platūs, patogūs, kiti – duobėti, dulkini. Ką reiškia kelio įvaizdis Jėzaus lūpose? Girdėdami jį, ko gero, jaučiamės panašiai, kaip apaštalas Tomas. Įsidėmėkime šiandien Jėzaus žodžius. Jėzus pats yra mūsų tikslas. Todėl visi širdies troškimai turi baigtis tik Juo. Gyvenime ieškome tiesos. Vieni daug laiko praleidžia knygų puslapiuose, ieškodami bent mažiausios užuominos apie ją. Kitiems užtenka žiūrėti į žvaigždes. Dar kiti tiesą atranda įvairiose gyvenimo patirtyse. Mums, krikščionims, tiesa yra Jėzus. Ir tą tiesą mes galime atrasti palaipsniui eidami gyvenimo keliu. Yra labai gražiai pasakyta mūsų maldose, ypatingai psalmėse, kad ieškome Viešpaties veido. Iš tiesų, tą darome keliaudami paslaptingu keliu, būdami atviri tiesai. Visgi tos Viešpaties veido paieškos yra gana sudėtingos. Pastebime, kad gyvename visuomenėje, kuris vis labiau netenka veido. O gal net ir patys bijome jo. Beveidė visuomenė darosi ir patraukli ir baisi. Patrauklia ją padaro nuostata, kad pasaulis turi suktis apie mus, kad viskas turi būti palenkta rezultatui, naudai, interesams, kad kitaip paprasčiausiai neišbūsime. Nepakėlę savo žvilgsnio iki kito, nepamatysime, kad tokios tendencijos yra be galo pavojingos. Anoniminė visuomenė, visuomenė be veido tiesiog pasmerkta dusti. Kaip nuo to apsisaugoti? Viešpats ateina į pagalbą, parodydamas savo veidą ir lydėdamas kiekvieną mūsų. Šiandien turime nepamiršti, kad Viešpaties veidą galime atpažinti kiekviename savo gyvenimo etape. Viešpats į mus prabils kaip kūdikis. Viešpats ieškos mūsų rankos, kaip vaikas. Viešpats klaus vieno ar kito žodžio, kaip paauglys. Viešpats norės su mumis pasidalinti patirtimi kaip tėvas ar motina. Galų gale, Viešpats ieškos mūsų žvilgsnio kaip kenčiantis, sergantis, trokštantis stiklinės vandens. Galbūt čia atpažinsime tik vieną iš veido bruožų. Tačiau nepamirškime, kad tai – Viešpaties veido bruožai. Be Jo mes negalime nieko. Ir kai keliame klausimą, panašų į apaštalo Tomo, būkime pasiruošę netikėtoms patirtims. Štai, vienas žymus filosofas ilgą laiką kankinosi, stengdamasis suvokti, kokia yra galutinė gyvenimo prasmė. Šiai paslapčiai atskleisti jis pašventė geriausių savo mokslinių ieškojimų metus. Tarėsi su didžiausias žmonijos išminčiais, tačiau nerado jokio atsakymo į šį klausimą. Vieną vakarą, savo namo sode, atidėjęs į šalį savo filosofinius svarstymus, paėmė už rankų savo penkiametę, linksmai žaidusią dukrelę ir paklausė: „ Mano mergaite, kodėl esi čia, šioje žemėje?“ Mažylė šypsodamasi atsakė: „ Kad tave mylėčiau, Tėti“. Tai ir buvo atsakymas į didįjį filosofo klausimą. Tai atsakymas ir kiekvienam iš mūsų. Būdamas mūsų keliu ir jame žingsnis po žingsnio atrandama tiesa, Viešpats dovanoja mums gyvenimą, nes myli mus. Šiandieną švenčiame motinos dieną. Dėkokime už kilnų jos pašaukimą. Dėkokime, kad savo rankomis ji parodė mums Viešpaties rankas, o savo širdimi – Jo širdį.
KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS
