Kažkada poetas Mykolas Linkevičius viename savo eilėraščių, šiandien virtusių daina, rašė: „Štai vieškeliu ateina Dievas, iš nuovargio, kaip elgeta, sulinkęs, o vakaras jau apgaubia laukus ir pievas, ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui“. Šiandien nesinori mąstyti apie Dievo nuovargį. Nors, ko gero, ne vienas kartas nuo karto save galime sugauti taip mąstant: Dievas pavargęs, Jam neberūpi, kaip žmogus gyvena. Net ir poetas sako, kad Dievas apžvelgia apylinkes, ir nuo to žvilgsnio taip tylu aplinkui pasidaro. Galbūt tai šventa tyla. O galbūt tai tokia tyla, kuri įsivyrauja, pamačius žmoniją. Šių laikų žmoniją, kuri gyvena atradimais, idėjomis, mokslinėmis ir technologinėmis galimybėmis, bet ne Dievu ir be Dievo. Įdomiausia, kad Dievas nepraeina tuo, taip subtiliai poeto pavaizduotu vieškeliu. Dievui gaila žmonių, nes jie atrodo lyg avys be piemens. Ką Jis daro? Jis siunčia žmones. Evangelijoje girdėjome apaštalų vardus. Jis siunčia apaštalus. Išsirenka juos. Tačiau jeigu šį faktą kažkaip bandytume įtalpinti į šiandienius rėmus, tai tą apaštalų konkursą reikėtų iš karto skelbti iš naujo. Nė vienas iš išvardintų nėra tobulas, neturi diplomų ir kompetencijų. Anaiptol. Čia, šiame būryje, yra žvejų, yra ir muitininkas, tačiau nėra nė vieno iš fariziejų ar Rašto aiškintojų. Nė vieno tokio, kuris turėtų pakankamą išsilavinimą, šiuolaikiniais terminais kalbant. Tačiau ko gero to ir nereikia. Viešpats kviečia Juo pasitikėti. Ir tai tikrai peržengia žmogiškojo charakterio ypatumus ar ribotumus. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Išrinktąją tautą. Girdėjome jos pačios pasiryžimą keliauti su Viešpačiu ir Viešpaties pažadą niekuomet nuo jos neatsitraukti. Kaip žinome, Viešpats liko ištikimas savo pažadams. Tuo tarpu Išrinktoji tauta negalėjo pasidžiaugti kokia nors politine ramybe. Jos kelias buvo vingiuotas tarp nuklydimų ir ištikimybės. Net ir pats vidaus gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – juk reikėjo įvairių taisyklių, kad ji neišklystų iš teisingo kelio, o jei ir išklystų – greitai sugrįžtų. Vėl viskas statoma ne ant kokių nors garantijų. Bet ant pasitikėjimu grįsto pamato. Taip ir apaštalas. Tam, kad jo skelbiama žinia būtų vaisinga, jis pats pirmiausia turi būti ir girdintis Viešpatį, ir pasitikintis Juo. Tai yra svarbiau už bet kokį rezultatą. Viešpats žvelgia į žmonių gyvenimus. Ne tiktai praeidamas vieškeliu. Jis siūlo mums savo draugystę, kurią vadiname dangumi. Ją padaro be ne tik artima teorija, bet tokia, kokią galime apčiuopti, nes dangų mums atneša ir liudija paprastos pasitikinčio Dievu žmogaus rankos. Kartu Viešpats šiandien kviečia, kad ir mes savo ateities kartoms pabūtume tomis rankomis. Juk stebuklai prasideda kartais nuo vienui vieno paties paprasčiausio dalyko.
KĄ MATO VIEŠKELIU EINANTIS DIEVAS?
