Skaitydami evangeliją pagal Luką, mes galime netgi tam tikra prasme atkurti Jėzaus kelią į Jeruzalę. Iš to, kas aprašyta, galime susidaryti įspūdį, kad kelias driekėsi Jordano slėniu. Ta atkarpa tarp Samarijos ir Galilėjos, ko gero, nebuvo tokia, kuria mielai būtų keliaujama. Paprastai per Samariją izraelitai nenoriai keliaudavo.
Tas maršrutas nebuvo paprastas ir ta prasme, kadangi Jėzus, kaip mini evangelija, užsukdavo ir į problematiškas teritorijas. Apie vieną tokių stabtelėjimų ką tik girdėjome. Evangelistas Lukas nurodo, kad tai buvo kaimas. Ko gero, Samarijos vietovėje. Tačiau toks kaimas, kurio net pavadinimo nėra.
Koks tai kaimas? Žmogus, pajutęs pirmuosius labai užkrečiamos ligos –raupsų – požymius, pirmiausia turėdavo pasirodyti kunigams. Vėliau, šiems patvirtinus spėjimus a[ie ligą, ligonis buvo išsiunčiamas iš bendruomenės į atskiras teritorijas, skirtas šia liga sergantiems. Apie savo ligą jis turėdavo pranešti visiems sutiktiesiems, šaukdamas, jog yra nešvarus. Tokie žmonės neretai neturėjo kokios nors pastovesnės gyvenamosios vietos. Jie klajodavo po dykumą. Štai toks tas kaimas, į kurį užsuka Jėzus. Galbūt tiksliau būtų tai vadinti tam tikrai teritorija, ar tiesiai šviesiai – infekcinių ligų ligonine.
Jėzus užsuka. Ką Jis čia išgirsta? Tikrai ne perspėjimą apie riziką užsikrėsti. Tačiau maldavimą pasigailėti. Šis faktas galėtų mums priminti apie dvasinių raupsų riziką, kuriai nereikia prisilietimo ar nesaugaus atstumo, ir kuri plinta ne išorėje, tačiau žmogaus viduje. Tokius raupsus gali pagydyti tik Viešpaties gailestingumas. Atkreipkime dėmesį, kad Viešpats gydo šiuos dešimt žmonių, išpildydamas visus ano meto reikalavimus. Jis liepia pasirodyti kunigams, kad šie galėtų žmones grąžinti į bendruomenę, konstatuodami, kad ligos jau nebeliko.
Tačiau evangelijos pasakojimas baigiasi neįprastai. Žmonės, ko gero, apstulbinti džiaugsmo, pamiršta, kad juos išgydė Dievas. Jie tiesiog ima nekreipti į Jį dėmesio, bandydami išpildyti reikalavimus.
Brangieji, ar taip neatsitinka su mumis? Ar nepamirštame, kad už visas malones pirmiausia turime būti dėkingi Dievui? Šioje vietoje reikia leistis, kad evangelijos pasakojimo pabaiga mus sukrėstų. Grįžta padėkoti tas, kuris pagal istoriškai nusistovėjusias tradicijas ir griežtus teisingo kelio reikalavimus neturėjo jokios vilties patekti tarp išrinktųjų. Samarietis. Tas, kuriam net ir nesergant raupsais, niekas nenorėjo su juo bendrauti. Jis parpuola ant kelių. Devyni – ne. Jie ir taip yra teisingame kelyje, kam čia dar parpulti ant kelių, – neretam kiltų klausimas. Tačiau Jėzaus akivaizdoje išnyksta visos ribos, visi pelnyti ar nepelnyti skirtumai. Čia visi žmonės vienodi savo orumu.
Įsidėmėkime Viešpaties pasakymą, skirtą šiam samariečiui. Jis primena, kad nuo dvasinių raupsų pagydo pirmiausia dėkojimas ir parpuolimas. Tad nepamirškime šiek tiek sugrįžti, kaip tas samarietis, keletą sekundžių parpulti prieš Viešpatį, ir pasakyti: „Ačiū, viešpatie, už Tavo beribį gailestingumą, kuris išgydo mane iš visų dvasinių raupsų“. Tikrai, neabejoju, kad tuomet, kai ištarę šį sakinį, vėl kilsime į savo gyvenimo kelią, pajusime esą išgydyti ir išvaduoti. Amen.
