Mokiniai grįžę į savo kasdienybę. Tas nuostabus nuotykis su Mokytoju taip greitai baigėsi. Rodos, baigėsi ir pažadas būti sėkmingais žmonių žvejais. Mokytojo nėra. Jie vieni. Ir vėl jie ten pat. Prie Tiberiados ežero. Prie tų pažįstamų ir kartu nedėkingų pakrančių, rodos, mačiusių visko: ir sėkmių, ir liūdesio akimirkų.
Petras būtent čia konstatuoja, kad reikia grįžti į įprastą kasdienybę, reikia kažkaip pragyventi pasibaigusio nuotykio liūdesį. Tačiau vėl. Sugrįžus į kasdienybę – nieko gero. Tinklai vėl tušti. Tušti, nes nebėra Jėzaus dovanojamos prasmės.
Nuostabu, kad būtent tuomet Viešpats užkalbina savuosius. Suprantamai ir beveik lygiai taip pat, kaip ir aną kartą. Tik mums, ko gero, tas Viešpaties klausimas gali nuskambėti dviprasmiškai: „Ar neturite ko valgyti?“ Lyg Jėzus nežinotų tikrosios padėties. O gal tiesiog nori, kad Jį kažkas pamaitintų? Tai juk neįmanoma, nes tinklai tušti. Tačiau tą Viešpaties klausimą šiandien reikėtų išgirsti ne kaip įkyrų prašymą, beldimą į sąžines ar reikalavimą. Prie tokių dalykų mes esame pripratę ir jų mokintis tiesiog nereikia. Šį klausimą reikia išgirsti kaip išpažinimą: „Vaikeliai, be manęs Jūs iš tiesų neturite ko valgyti“. Šiuose keliuose žodžiuose nuskamba begalinis Dievo rūpestis žmogumi.
Tačiau apaštalai Viešpaties neatpažįsta, tiesiog konstatuodami faktą, jog jų tinklai vėl yra tušti: čia nėra ne tik nė vienos žuvies, bet ir prasmės. Būtent čia, būtent tokią akimirką, situacija ima keistis. Nors mokiniai dar neatpažįsta Viešpaties, tačiau išgirdę paslaptingą balsą, kviečiantį užmesti tinklą šiek tiek kitoje vietoje – paklauso. Nors pats faktas atrodo tikrai keistai: kam mesti tinklą vėl, jei ką tik nepavyko pagauti nė vienos žuvies. Žodis, kuriame slypi jėga. Žmonių rankose buvę tinklai visai nejučia paklūsta Žodžio jėgai. Ir tik tuomet, kai Žodis užkabina daugybę, Jonas, o po to ir Petras atpažįsta Viešpatį. Tą, kuris geba pasinaudoti ne tik žmogaus rankomis sunertais tinklais, bet ir pačiu žmogumi, dažnai iškentusiu bemiegę naktį, patiriantį nuovargį ir kasdienes abejones. Tą, kuris nuolat dovanoja žmonėms ir žuvį, ir duoną. Tik tiek. Tačiau visą save ir visuomet. Tik tuomet, kai mokiniai patiria, jog net ir jų tinklai gali pagauti daugybę žuvų ir nesuplyšti, Jie atpažįsta Viešpatį. Tai be galo svarbus ir iškalbingas faktas mums, kurie taip pat dažnokai jaučiamės tarsi užvaldyti nevilties ir liūdesio: tinklai, kad ir kokie silpni jie būtų, gali nesuplyšti ir prisiliesti prie daugybės.
Petras netveria džiaugsmu. Jis bėga pas Viešpatį. Nuostabu, kad jo žingsnius lydi Viešpaties klausimas. Tiesa, jis toks pat, tačiau kartu ir kitoks, todėl, kad norint iš tiesų priartėti prie Viešpaties, reikia išžengti iš savo susikurtų iliuzijų, užtikrintumo, žinojimo ir leisti, kad meilė taptų išmintimi. Šiandien Viešpats ir mūsų to paties klausia. Klausia, ar mylime Jį. Atsakykime kaip ir Petras. Ir su Petru. „Viešpatie, Tu juk žinai, kad be Tavęs aš neturiu ko valgyti. Viešpatie, Tu viską žinai apie mane. Tu žinai, kad aš esu žmogus, nuoširdžiai Tave mylintis“.
Šiandien mes susirinkome dėkoti ir už mamas. Už tai, kad jos buvo mums gyvybės tinklu, dovanojusiu vietą gražiame Dievo pasaulyje. Dėkojame už kiekvienoje šio tinklo gijoje paties Dievo įaustą prasmę. Ir meldžiame, kad motinystės tinklas niekuomet nebūtų tuščias, kad nors ir audringų jūsų vandenyse jis neišnyktų. Juk iš tiesų, kaip vienoje populiarioje dainoje dainuojame, „kasdien mes augam didesni Ir vis rečiau paklausiam: Kaip gi sekas, mama?Atraskim nors minutę apkabint ir padėkoti žmonėms, kurie mums yra vieninteliai pasaulyje ir kuriais apdovanoti esame mes. Amen.
