Mokiniai nesupranta Jėzaus. Jie galbūt Jo ir neklauso. Bent jau tokia išvada peršasi apmąstant ką tik girdėtąją Evangelijos ištrauką. Jėzus kalba apie Jo laukiančią kančią ir mirtį. Tuo tarpu Jokūbas ir Jonas mąsto apie visai kitus dalykus. Visgi teigti, kad jie šimtu procentų negirdi Jėzaus netikslu. O gal kaip tik jie būtent po Mokytojo mirties nori užsitikrinti gerą ateitį. Taip, kaip jie įsivaizduoja. Atrodytų, atsisėsti Mokytojo kairėje ir dešinėje- tai realizuoti visus savo lūkesčius, įgyvendinti visas svajones. To lyg ir užtektų net ir tuomet, jei Mokytojas būtų tik Kenčiantis Tarnas. Tačiau ar šie broliai žino, kas yra kančia? Čia, ko gero, daug sunkesnis klausimas, nei apie galimybes sėdėti vienoje ar kitoje pusėje. Kita vertus, tai yra klausimas, apie kurį ir mes neretai nesusimąstome. Ką tik išklausę Evangelijos ištrauką, stebimės ne tik tų brolių įžūlumu, bet ir nenuoseklumu. Į Jėzaus klausimą, ar gali gerti Jo taurę, jie atsako nė kiek negalvodami. Dažnai atrodo, kad mums taip nenutinka. Tačiau ar ne apsigauname, net ir savo kasdienėse maldose Dievui pateikdami tik savąją vienos ar kitos problemos interpretacijos pusę, nė kiek neatsižvelgdami, kad šiuo atveju Tas, į kurį kreipiamės, yra Dievas. Ir Jis taip pat turi savą žvilgsnį į vieną ar kitą problemą, savus interesus ir tikslus. Taigi, iš vienos pusės, tikrai būtų neobjektyvu sakyti, jog mes viską galime ir suvokiame. Tereiki tik Dievo, tarsi kokio notaro, anspaudo. Taip tikrai nesiskirtume niekuo nei nuo Jokūbo, nei nuo Jono. Ypatingai šios Evangelijos ištraukos kontekste. Tačiau Viešpats tiems paties žmonėms – Jokūbui ir Jonui – pažada, kad Jo taurę, kančios ir aukos taurę, jie gers. Ją pažada ir mums. Turbūt to išgirsti, to patirti mes nemanome, apie tai negalvojame. Tačiau ar be šios taurės turi prasmę mūsų krikščioniškas gyvenimas? Netikslu juk orientuotis tik į pasėdėjimą garbingoje vienoje ar kitoje vietoje. Krikščionis – nėra garbės titulas. Juo reikia ne pabūti, bet išbūti, turint prieš akis Jėzų ne kaip šlovingą lyderį, bet kaip Kenčiantį Tarną. Taigi, ta taurė, kurios kontūrai jau šiandien iškyla mums prieš akis, yra tikroji mūsų būtis, apie kurią neužtenka būti tik girdėjus, bet kurią reikia priimti. Taip, kaip Jėzus. Taip, kaip tas, į kurį turime lygiuotis ir šalia kurio norime būti. Ir, galų gale, šios taurės neįmanoma, ko gero, paimti kitaip, nei kad kaip einant į vestuves. Šiandien minime ir misijų dieną. Turėkime prieš akis šių laikų misijonierių, netgi tokių, kurių nežinome nei vardo ar biografijos elementų, daugybę, kurie savo rankomis prisilietė prie Mesijo taurės, taip padarydami ją sava ir netgi mūsiške.
„TAURĘ, KURIĄ AŠ GERSIU, IR JŪS GERSITE“
