Šio sekmadienio Žodžio liturgija narplioja opią problemą. Tai asmens ir turto santykis. Atrodo, dar pradžios knygos eilutėse girdime paties Kūrėjo pavedimą viešpatauti ir jūros žuvims, ir padangių sparnuočiams, ir visiems žemės ropliams. Juk viskas atiduota į žmogaus rankas. Žmogus gali viešpatauti, daryti, ką nori. Tačiau į žmogaus rankas atiduota ir amžinybė. Ji priklauso nuo paprastų, žmogiškų pasirinkimų. Tačiau neretai ją užstoja žemiškosios problemos ir interesai. Pripažinkime, tikrai dažnai į tai kreipiame dėmesį. Gal ir neatsitiktinai. Prekybiniai santykiai, muitų politika iš tiesų reikalauja ir jėgų, ir dėmesio. Ko gero, nereikia mąstyti apie globalius dalykus. Neretas išgyvenimo problemą patiriame ir čia pat, visai netoli mūsų esančiose įstaigose, ar prekybos centruose. O juk norisi turėti tam, kad gyventume. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Evangelijoje kalbama apie didelę ir subtilią problemą. Tai palikimas. Ko gero, žmogus, net minioje šaukdamas Jėzų, griebiasi Jo lyg paskutinės instancijos. Gal net tam pačiam broliui esant šalia. Neretai ir mums atrodo, kad mes turime daugiau pretenzijų ką nors turėti ar paveldėti, nei kas nors kitas. Labai greitai atsiranda ir nuopelnų sąrašėlis. Ir netgi badymas pirštu tuomet, kai kitas artimajam teikė konkrečią pagalbą, įgauna ir neregėtą vertę, ir paklausą, ir pagreitį. Kiek daug įtampų prasideda tuomet, kai šioje srityje kažkas atrodo ne taip. Net ir šiandien, kada klausėmės Jėzaus žodžių, galbūt kai kas oponavome: nejaugi Viešpačiui buvo sunku pasakyti kokį žodį, pasiūlyti kompromisą, taip sakant neaštrinant padėties? Dažnai to laukiame, net nesusimąstydami apie galimą veiksmų ir pasirinkimų pavojingumą. Viešpats neskirsto nuosavybės. Jis ragina žvelgti giliau, nei pinigai, gėrybės, turtas. Visa tai labai greitai pranyksta. Ir tada iš tiesų vėl ir vėl turėtume kelti gal jau iki banalybės pabodusį, tačiau be galo aktualų klausimą: o kam gyvenu žemėje? Ar tik dėl gėrybių, to, ką savo prakaitu galiu nusipelnyti ir labai greitai prarasti? Ar dėl kilnesnių dalykų? Viešpats mums siūlo visą amžinybę. Jos, kaip tikslo, neturime pamiršti, gyvendami žemėje. Brangieji, ar nebūna taip, kad ir mes savo maldose prašome, net reikalaujame to, ko prašė tas evangelijoje minimas žmogus: kad kažkas kažkuo pasidalintų su mumis, nes mums atrodo, kad mes esame verti daugiau. Taip, iš tiesų, kiekvienas žmogus yra vertas daugiau, nei garbė, pinigai, patogumai. Tačiau tas daugiau yra amžinybės žemėlapiuose ir banke. Tad ar neverta pripažinti ir prašyti, kad Viešpatie, aš trokštu ir ilgiuosi amžinybės, kurią Tu dosniai man atrieki. Į tokį prašymą tikrai reikia kreipti didesnį dėmesį, nes jį Viešpats tikrai išklausys. Tad būkime išmintingi, kraukime sau lobį danguje, jau dabar, šioje žemėje atlikdami vienokias ar kitokias pareigas ar užduotis ir kartu mąstydami apie dangaus perspektyvą. Kaip tą padaryt, nuo ko pradėti ir po truputėlį darytis išmintingesniais Dievo akyse? Tikrai paprastas ir visiems įmanomas dalykas, nuo kurio reikia pradėti čia ir dabar ir kurio nevalia pamiršti. Šventoji Motina Teresė iš Kalkutos mums jį primena tokiais žodžiais: „Reikia visai nedaug. Reikia tik šypsenos. Pasaulis būtų kur kas geresnis, jeigu kiekvienas daugiau šypsotųsi“. Vietoj to, kad kažką taip norisi pasidalinti ir padalinti, imkime daugiau šypsotis. Tuomet suvoksime, jog mums Dievo skirtoji dalis yra pati svarbiausia ir autentiškiausia. O pasaulis tikrai bus kitoks, nes kažkas nusišypsojo. Ir mes jau turėsime vieną papildomą dividendą amžinybės lobio perspektyvoje. Taigi, nors šypsena – tiek nedaug, tačiau gali daug. Į ją šiandien pradėkime kreipti didesnį dėmesį, nei į materialųjį turtą ar palikimą.
ŠYPSENA – TIEK NEDAUG, BET KARTU IR TIEK DAUG.
