Homilija. 2025.05.25. Kauno arkikatedra bazilika. C metai. VI Velykų sekmadienis.
Kalbėdamas savo mokiniams dar prieš kančią, Jėzus sakė, kad „Šventoji Dvasia išmokys visko ir viską primins“, ką Jis yra sakęs. Išmokyti ir priminti – rodos, tai yra užduotis, skirta Šventajai Dvasiai. Tad kyla natūralus klausimas, ko Ji turi išmokyti mokinius, mus visus, ko mes dar nežinome, neįsiminėme?
Žvelgiant į dabartinį pasaulį, gali pasirodyti, kad Šventosios Dvasios darbas diena iš dienos mažėja, juk žmogaus pažinimas skverbiasi į visas sferas. Net ir į intelektą, -tam tikra prasme jį išmokome net pasidaryti, – net ir į kosmosą, į kurį greitu laiku gebėsime keliauti, kaip turistai keliauja iš miesto į miestą. Jau nekalbant apie kiekvieną ląstelę, apie kuri galime kalbėti valandų valandas. Tad ko dar Šventoji Dvasia turi išmokyti ir priminti?
Grįžkime prie paties Jėzaus žodžių. Tai ir bus atsakymas šiandieniam žmogui, žinančiam viską, bet bijančiam kažką žinoti apie save. O juk Jėzaus žodžiai, kuriuos turime prisiminti, tikrai nesudėtingi. Jėzus kalba, kad druska negali netekti sūrumo. Kad žibintas negali būti saugiai paslėptas, kad mūsų strėnos turi būti sujuostos Dievo Žodžio juosta, o iš rankų neiškristi vilties alyvos pilni žibintai. Kad turime trokšti taikos, mokėti romiai priimti Dievo valią, verkti ir džiaugtis, gyventi tiesoje, būti pasiryžusiais su savo artimu nueiti dvigubą kelią ieškant tiesos. Kad širdis būtų atvira atlaidumui, kad savo vilčių nesudėtume į pinigines ir palaidines – tai, kuo, bėdai ištikus, galėtume sušelpti artimą. Tai, kad tiesiog nėra tokių Tėvo namų, kurių durys nebūtų atvertos sugrįžtantiems tiek iš klaidų, tiek iš savo apgaulingo ir perdėto teisumo. Tai, kad Dangiškasis Šeimininkas visuomet yra pasiruošęs ieškoti mūsų, kaip pražuvusios avies, paties brangiausio perlo ar pamestos drachmos, savo laiką skirdamas tik mums. Galų gale tai, kad Jis nuolat maitina mus duona ir pasilieka su mumis kaip Duona, teikianti gyvybę. Ir dar daug kitų dalykų ir tiesų.
Be abejo, visa tai yra girdėta, žinoma. Tačiau ar šiais, be galo paprastais Jėzaus žodžiais ir juose glūdinčia tiesa gyvename, ar prisimename? Be tokių paprastų dalykų prisiminimo kiekviena mūsų gyvenimo diena bus tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai – tuščia ir be prasmės.
Taigi, užduotis Šventajai Dvasiai ne tokia ir nereikšminga. Anaiptol, ji yra labai svarbi ir didelė. Primindama tai, ką jau esame girdėję, būtent Šventoji Dvasia, ir tik Ji kiekvieną mūsų gyvenimo dieną pripildys prasmės ir padės pažinti patį Kristų kaip Dievą, brolį, mums kalbantį, padedantį ir net mumis gyvenantį bendrakeleivį. Tad tegul primena Ji mums tai, kas būtina. Amen.
