Iš pažiūros ką tik girdėti Viešpaties žodžiai tėra tik gražus folkloras. Kas gi kitas, jei ne Jėzus, turintis lakią vaizduotę, gali apie tai kalbėti? Tačiau jei į šiuos žodžius pažvelgsime iš Kalno pamokslo perspektyvos, arba perskaitysime kartu su Palaiminimais, prieš mūsų akis atsivers iki šiol nematytas horizontas. Štai, prieš akis tiesiog ir stovi „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“, juk „jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa“.
Druska ir šviesa. Rodos, dvi priešingos kategorijos, du, kardinaliai skirtingi įvaizdžiai. Kas juos jungia? Tiek sūrumą, tiek šviesą mes pirmiausia jaučiame, patiriame. Jei druskos kristalėlius dar ir galima plika akimi matyti, tai šviesos, kaip tokios, tikrai paprastai nepamatysime. Taip ir krikščionis. Jis turi būti ir nematomas, o kita vertus – žmonijai dovanojantis viltį. Čia ir atsiskleidžia kvietimo būti druska ir šviesa esmė. Šiandien, turėdami prieš akis šias sąvokas, turime klausti, o kokia druska ir šviesa esame? Ar tik institucine, ar tik dėl skaičiaus, ar nebijome savo krikščioniškumo, ar mano krikščionybė nesiriboja tik ko nors pašiepimu socialiniuose tinkluose, neieškant autentiškos tiesos ir net neketinant to daryti? Ar mano penktadieniai įprasminami tik demonstratyviu mėsos nevalgymu, o kitomis dienomis ir kitomis progomis pasiduodu progresyvioms madoms ir tendencijoms, netgi progresyviai nuodėmei, nes visi taip daro, pasiduodami patogiai krikščionybei, kurioje nėra net Evangelijos? Tokia asimiliacija, toks ištirpimas iš tiesų pavojingas, nes pasiduodame netiesas, patys netekdami jokio orientyro.
Kur ieškoti jo? Į pagalbą gali ateiti paties Jėzaus pasakytas priminimas, jog tik siauras kelias gali vesti į gyvenimą. Taigi, būti krikščioniu – nereiškia asimiliacijos. Tačiau tai reiškia Kristaus šviesa nušviesti visą savo kasdienybę. Apie kokius pavojus Viešpats kalba? Jo šviesa neturi būti saugiai uždaryta šventovėse. Per maža su Kristumi bendrauti tik beriant kažkada iškaltus maldos žodžius. Juk tuomet krikščionybė virs ne gyvenimui skonį duodančia jėga, bet silpnu prieskoniu, kurį labai greitai šiandien gali pakeisti dirbtini skonio stiprikliai. Mano krikščionybė šiandien turi būti apvalyta nuo dirbtinio fasado, galios žaidimų ar automatinio priklausymo. Mano krikščionybėje turi būti bent dalelė šventumo ir kančios. Jei to nėra, tuomet ar iš tiesų esame krikščionys? Juk neužtenka turėti žibintuvą. Tačiau juo reikia naudotis. Kaip ir neužtenka vien tik žinoti apie Kristų. Reikia, kad jis taptų mūsų keliu, mūsų tiesa, o svarbiausia – mūsų gyvenimu.
Tad šiandien, ko gero, nelieka nieko kito, kaip tik prašyti Viešpaties, kad Jis duotų druskos mums. Ne tokios, kuri gražiai atrodo, tačiau tokios, kuri, nors ir būna kartais – ypač žiemą, – sumindžiojama, tačiau apsaugo pasaulį nuo vertybinių traumų ir dvasinės pusiausvyros netekimo. Prašykime, kad viešpats duotų ir šviesos. Ne tokios, kuri gražiai apšviečia fasadus, bet tokios, su kuria galėtume neišklysti iš kelio. Visa tai gal ir pasirodys keistokai. Tačiau juk druska negali būti nesūri, o šviesa – tamsi ir klaidinanti.
