Gyvename laikais, kada drastiškai mažėja paslapties. Galbūt, kai kas sakysite, jog tai – visai gerai. Viską galime žinoti, niekas nėra paslėpta. Šiandien gebama ne tik prasiskverbti į ląstelės gelmes, tačiau gebame sukurti net intelektą, tyrinėti kosmosą. Ir tai – ne pabaiga. Tai – begalinio progreso mums padiktuotos galimybės. Tačiau – ir rizika, apie kurią dar neišmokome kalbėti. Juk nelikus paslapties – nelieka ir žmogaus. Tiek kaip slėpinio, tiek kaip gelmės. Taigi, žmogui reikia paslapties, prie kurios jis galėtų glaustis, netgi kurioje būti tarsi gaiviame šešėlyje sausringą vasaros dieną.
Šios dienos šventė mums tą garantuoja. Visgi ar ji nelieka vis labiau pamiršta, tarsi ir vieniša? Mums daug priimtinesnės Kalėdos, Velykos, nei Švenčiausioji Trejybė. Kodėl? Todėl, kad ši iškilmė mums ištikimai dovanoja slėpinį. Slėpinį, į kuri šiandienis žmogus ima numoti ranka. Tačiau tikrai nereikia taip daryti, nes tuomet iškyla rizika atsigręžti vien tik į egzistavimą, tačiau ne į gyvenimą. Žmogui reikia slėpinio, reikia to, prie ko gali priartėti, tačiau negali išmatuoti, suvokti.
Kai šventasis Augustinas norėjo suprasti Švenčiausiąją Trejybę, Ja suvokti, paaiškinti, pamatė vaiką, kuris pajūryje delnais sėmė jūros vandenis ir bandė pilti į kitą vietą. Tuomet Augustinas suvokė, jog visi bandymai apmąstyti Švenčiausiąją Trejybę, Ją išmatuoti ir suprasti – tas pats, kaip smėlio dulkelės, išbyrančios tarp pirštų arba kaip troškimas vaikišku delnu perpilti jūrą. Galbūt ir mums taip norisi viską suprasti, žinoti apie Dievą, pabuvoti Jo namuose, tam tikra prasme pasidaryti vasaros selfi. Lyg to užtektų smalsumui numalšinti. Tačiau ar to reikia? Mums turi užtekti to švento glaudimosi prie Švenčiausiosios Trejybės, tų kelių žingsnių link tiesos, to troškimo mylėti taip, kaip Dievas myli.
Prie slėpinio mes esame kviečiami glaustis nuolat. Juk kiekvieną dieną pradedame ir baigiame ženklindami save Švenčiausiosios Trejybės ženklu. Nepamirškime to. Nepamirškime, kaip mūsų gyvenimams reikalingas slėpinys, be kurio būtume lyg be deguonies. Visi mes esame Trejybės ženklu pažymėti. Tad tegul jis lydi mūsų dienas ir mintis.
Šventoji Dvasia tegul į šį slėpinį mums įveda be gali paprastai ir žingsnis po žingsnio: po tiek, kiek mes galime suvokti ir patirti. Kai pagalvoji, Švenčiausioji Trejybė nėra užrakinta nuo mūsų po devyniais užraktais: Kiekvieną dieną mes galime ilsėtis Jos šešėlyje, o nepamiršę Jos vardu pradėti ir baigti kiekvieną savo gyvenimo dieną, mes galime dalyvauti Jos meilės bendrystėje. Juk per Tiesos Žodį ir Šventumo Dvasią mums Tėvas atskleidė Švenčiausiosios Trejybės garbę ir leido lenktis Jos didingajai ir nedalomai vienybei. Amen.
