„Ar gali aklas vesti aklą?“ – šio sekmadienio evangelijos ištrauka prasideda keistu retoriniu Jėzaus klausimu. Be abejo, tai klausimas, nereikalaujantis kokių nors išsamių mokslinių tyrimų ar argumentų gausos. Norint į jį atsakyti, tiesiog visas šiuolaikines mokslo galimybes reiktų saugiai palaikyti tiesiog kur nors lentynoje. Klausimas pernelyg lengvas. Juk ir atsakymas aiškus: neįmanoma, kad aklas vestų aklą. Tačiau įdomiausia, kad tokia loginė seka ne visuomet suveikia. Ji gražiai sužaidžia visom įmanomom prasmėm tik tuomet, kai kalbama apie fizinį aklumą ir po žiemos atsiradusias duobes mūsų miestų gatvėse. Tačiau Jėzus, kaip matome iš tolimesnio teksto, kalba ne apie fizinį aklumą. Dvasinei neregystei, deja, dažnai pasiduodame dėl labai banalios priežasties. Priežasties, kurią įvardindami, neretai pasakome, jog tai gali nutikti kam nors kitam, bet tik ne man. Žodžių žaismas ir žodžių apgaulė. Kaip dažnai jais imame pasitikėti labiau, negu argumentais. Kaip dažnai jie, atlikdami blizgučio vaidmenį, užvaldo mūsų ir mintis, ir jausmus, ir protą. Kalbėdamas savo klausytojams, Jėzus nubrėžia ir tam tikras ribas: žodžiai gali pasitarnauti tik tol, kol neužgožia Mokytojo. Vėliau jie gali tapti subtiliomis pinklėmis. Todėl vertėtų pasikliauti arba nepasikliauti vien tuo, ką girdime, bet juo labiau tuo, kas vienus ar kitus žodžius ištaria, atskleisdamas savo širdies turinį. Visgi, išgirdus šio sekmadienio evangeliją, norisi leistis į kelionę. Tiesiog iš smalsumo. Kodėl būtent tokia mintis kyla dabar, kai atrodo, išsiaiškinome, jog ne visus žodžius reikia priimti už gryną pinigą? Visgi žodis padeda nukeliauti iki pat širdies ir žvilgtelėti į ją. Juk teisingai sakoma, jog verbaline – žodine – išraiška perduodama tik tai, kuo pertekusi žmogaus širdis. Jeigu joje yra daug panegirikos, kitų menkinimo, galime tik stebėtis, kokiu aktualiu tampa tas pats Jėzaus klausimas, nuo kurio pradėjome, ar gali aklas vesti aklą ir ar neužkibome ant tokio kabliuko, žinodami, kas esu aš ir pamiršdami, jog šalia šio žodžio visada yra Tu? Kai leisime, kad kalbėtų ne lūpos, bet širdis – gebėsime atskirti grūdus nuo pelų. Tačiau tam reikės laiko. Tad nebijokime šiandien būti ne vien tik patikliais, bet ir sveika kritiškais žmonėmis, gebančiais suvokti, jog kokie nors kitokie, ne Mokytojo žodžiai, nieko gero nežada, nes jie neišlieti iš pervertos širdies, tačiau užkonservuoti saviapgaulėje. Viešpatie, padėk man ir visai žmonijai šiandien atsirinkti tai, kas tikra, tai, kas yra dvasia ir gyvenimas.
PASIRINKTI TAI, KAS TIKRA
