Užkopę ant Golgotos kalno, mes ne tik rasime mylimąjį mokinį, keletą moterų, Viešpaties Motiną, tačiau būsime ir istorinio įvykio liudytojais. Prieš ištariant paskutiniuosius žodžius, Viešpats savo Motiną patiki mokiniui, o Motinai atiduoda mokinį. Iš pažiūros šie testamentiniai žodžiai atrodo lyg tam tikra skausmo kompensacija. Juk visada sunku atsisveikinti. Ypatingai su brangiais, mylimais žmonėmis. Viešpats, patikėdamas mokiniui Motiną, o Motinai – mokinį, kartu tarsi parodo, kaip pasauliui turėtų būti sunku atsisveikinti su Dievu, kaip trūksta Dievo, kaip reikia į kryžių – kur jau yra Dievas, – atremtos vilties. Tačiau dažnai į tai nekreipiame dėmesio. Dažnai ir Motinos žvilgsnį prisimename, kai iš tiesų viskas pradeda atrodyti beviltiškai, kai visur vien tik skausmas, tuštuma. Tas Motinos žvilgsnis, toks be galo skausmingas ir tyras, perskrodžia tuštumą. Nes tik Motina moka žvelgti aukštyn. Viešpats numato, kad būtent tokio žvilgsnio – Motinos žvilgsnio, Marijos žvilgsnio – reikės visų laikų žmonijai. Pripažinkime, jog tuomet, kai šių laikų žmonija springsta nuo susvetimėjimo, nesantaikos, vertybių devalvacijos, kai išgyvename situacijas, kurios atrodo neturi nei prasmės, nei išeities, būtent mums reikalingas Motinos žvilgsnis. Lygiai toks pat, kokį nuo kryžiaus žmonijai padovanoja Jėzus. Užkopę ant Golgotos kalno sutiksime Mariją. Mariją, kuri yra ne vien tik kančioje, bet didžių Dievo darbų žmonijai gelmėje. Matydami Jos veidą, kartu galėsime patys sau atsakyti į klausimą, kokių didžių dalykų Viešpats Jai yra suteikęs. O per Ją – ir mums. Vienas iš jų – tas, kurį švenčiame šiandien. Tai yra kryžiaus gelmė ir viltingas žvilgsnis. Tiesa pasakius, tai iš tiesų patys sudėtingiausi dalykai. Todėl juos suprasti ir išgyventi reikia Marijos laikysenos ir tylos. Evangelija juk nenurodo jokių Marijos žodžių, kurie galėtų palydėti Sūnaus žodžius. Ji tiesiog nueina į Jono namus. Mylimojo mokinio namus. Be žodžių, tačiau su kryžiumi, su skausmu, motinišku skausmu ir viltimi. Brangieji, šiandien nebijokime į savo namus parsivesti Marijos. Ją parsivedė Juozapas, patikėjęs angelo žodžiais. Ją parsivedė ir mylimasis mokinys, išgirdęs Viešpaties žodžius. Parsiveskime Ją ir mes. Šiandien. Visada, kai būsime Golgotos kalno viršūnėje. Žinokime, kad Ji jau yra ten. Ji pasiruošusi dar ir dar kartą išgirsti tuos pačius Sūnaus žodžius. Ji pasiruošusi būti dovana mūsų žmonijai. Būtent tokiai ir tai, kuriai taip trūksta vilties. Ji tiesiog pasiruošusi būti su mumis, išmokyti mus savo žvilgsnio į kryžių, į ten, kur vyksta didieji atpirkimo darbai. Šiandien mums yra vilties diena. Mes niekada nesame vieni: nepamirškime, kad Aušros Vartuose, mūsų sostinės vartuose, visada yra Motina. Su Kūdikiu. Su Jėzumi. Žvelgdama į mūsų sostinės grindinį, Ji mato ir parodo Jėzui visas mūsų gatves ir skersgatvius. Ji jau šiandien ir labai konkrečiai yra šalia tų, kurie ne tik praeina gatve, bet ir juo labiau šalia tų, kurie būna kelkraščiuose – šalia apleistų, vienišų ir nelaimingų. Apkabinkime ir patikėkime motiniškam žvilgsniui kiekvieną iš jų – juk šiandien taip pat ir Pasaulinė Vargstančiųjų diena. Prisiminkime, ką šventasis popiežius Jonas Paulius II, lankydamais Lietuvoje, Aušros Vartų šventovėje sakė. Tegul jo žodžiai būna mums padrąsinimas, linkėjimas ir kvietimas. Jis kalbėjo: „Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daug maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Dėl to šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Dėkoju Dievo Motinai, nes matau, kad tamsūs debesys po tiekos iškentėtų kančios ir vargo metų atsitolino nuo Lietuvos ir kaimyninių kraštų.<….> Motiniškam Švenčiausios Motinos užtarimui patikiu jus, o kartu ir savo viltį, kad Lietuvoje <…> atgims nepalaužiama ištikimybė Evangelijai ir troškimas priimti Kristų – Dievą ir žmogų, nukryžiuotą ir dėl meilės žmogui prisikėlusį – kaip kelią, tiesą ir gyvenimą (Jn 14, 6)”.
MOTINA: GOLGOTOS VIRŠŪNĖS DOVANA
