Šio sekmadienio evangelija gana dramatiška. Evangelistas Jonas vėl mus nukelia į Paskutinės Vakarienės menę, į paskutiniąsias akimirkas prieš Viešpaties kančią.
Tikrai keistai ir dramatiškai skamba Jėzaus žodžiai apie tikrąjį Dievo pašlovinimą. Vienas iš mokinių jau paslaptingai išėjęs. Kiti ilgai lieka nesupratę nei Judo veiksmo, nei Jėzaus žodžių. Judas palieka Paskutinės Vakarienės menę jau apsisprendęs. Ir būtent čia, nuo šio momento, ir prasideda didžioji Dievo pašlovinimo intriga bei drama, kurios dalimi Jėzus kviečia b8ti ir kiekvieną mūsų.
Dievas pašlovinamas ne kokiu nors teorinį poskonį turinčiu ritualiniu veiksmu, prie kurio net ir mes dažnai esame pripratę, bet apsisprendimu ir, tarsi kokia jo sąjungininke, kančia. Turbūt nė vienas apie tai nemąstėme. Nė vienas tam nesame pasiruošę. Neretai mums atrodo, kad Dievą pašlovinti užtenka tik kelių žodžių ar kelių akimirkų, praleistų šventovėje. Tačiau juk Jis iš tiesų pašlovinamas kitaip.
To tokio tikro pašlovinimo išmokstama ne iš karto. Viešpaties žodžiai, kuriuos šiandien apmąstome – liūdni žodžiai. Ne vienam ir iš mūsų kyla klausimas, kodėl mes negalime iš karto sekti Jėzumi, iš karto patirti tai, kas lyg ir turėtų būti garantuota Jį sekantiems? Todėl, kad mes negalime ir mylėti, ir kentėti iš karto. Šio meno reikia mokytis, žvelgiant į Tą, kuris yra pašlovinamas kasdieniais mūsų pasirinkimais ir apsisprendimais.
Tačiau visgi perspektyva išlieka. Būtent jos šiandien ir turėtume trokšti. Juk negalima meilės pairti ir suvokti iš karto. Idant ją galėtume suvokti bei turėti kaip visumą, ja reikia gyventi kasdien ir po truputėlį. Tad ir šiandien, būdami prie Paskutinės Vakarienės stalo, matydami pasišalinantį Judą ir net fiziškai jausdami tą slogią nuotaiką, vis labiau užimančią apsisprendusiam mokiniui priklausiusią vietą prie stalo, girdėdami Viešpaties žodžius apie tikrąjį Dievo pašlovinimą, įsimindami įsakymą mylėti, prašykime Viešpaties mažų žingsnelių meno – tos malonės, kuri po truputėlį mums atskleis meilės gelmes. Juk niekuomet neišmoksime mylėti, jei mylėsime tik kaip žmonės. Tačiau išmoksime tą daryti, jei į meilės sąvoką įleisime Dievą ir taip gebėsime patirti meilės konkretybę.
Tai nepasiekiama iš karto. Tam reikalingas ir kasdienis apsisprendimas, ir kasdienis liudijimas. Judas išėjo iš Paskutinės Vakarienės menės nakčia ir paskubom, kaip apsisprendęs žmogus. Mes iš jos išeikime jau kaip apšviesti Prisikėlimo ryto šviesos liudytojai. To trokšta Viešpats, meilės įsakymą patikėdamas būtent mums ir jį atskleisdamas per mažus žingsnelius – tiesiog mylint vienas kitą ir ryte, ir vakare, ir džiaugsme, ir skausmo akimirką, ar ligoje.
Tad tegul labiausiai Viešpatį pašlovina mūsų gal ir mažytis, tačiau konkretus apsisprendimas mylėti. Tad tegul mūsų meilė išauga iš to, ką jaučiame ir palaipsniui tetampa tuo, ką darome (plg. David Wilkerson).
