Liudijimai

 O, kaip keistai nusprendei, VIEŠPATIE, paslėpti tai nuo išmintingųjų ir didžiųjų ir apreikšti mažutėliams.

Čia EUCHARISTIJOS šviesoje, tada, kai sustoji, nutyli ir išeini iš savo kasdienos pasaulio. Kai gyvenimo reikalai, troškimai, visos išmoktos ir išgirstos žinios bei protingos mintys pasilieka kažkur kitur, tarsi už širmos. Likęs tik blausus šešėlis, kuris negali čia prasiskverbti. Čia, EUCHARISTIJOS šviesoje, čia gimsta naujas pasaulis, naujas tyras šventos versmės šaltinis nuplauna visus rūpesčius ir amžinasis laikas panardina tave į kitą būtį. Čia EUCHARISTIJOS šviesoje, kur nėra laiko, tai kas kažkada labai rūpėjo tampa nereikšmingais praeities miražais.  Tave apgaubusi šiluma pulsuojanti Meilė, tarsi kažką bando tau pasakyti ir tik kažkur giliai giliai ir tyliai tyliai vieną šviesos akimirką, kuri pavirsta visa amžinybe, išgirsti tą nenusakomą amžinosios išminties Žodį. Jis įsirėžia giliai, tavo pačioje širdies gelmėje, pakeisdamas tavo esatį, visai be tavo pastangų. Dangaus malonė, pranokstanti pasaulio išmintį.  Niekada pats to neužsitarnausi, ir niekada nepasieksi savo jėgomis, kad ir kiek išminčių tave mokytų, kiek protingų knygų perskaitytum, pamokslų ir konferencijų išgirstum, vistiek tiek negautum, kaip čia EUCHARISTIJOS šviesoje.  Dieviškasis mokslas, pranokstantis universitetų katedras, ir visų pasaulio bibliotekų išminties lobynus. Pranokstantis tai, ką gali suvokti žmogiškasis protas, ar viso gyvenimo patirtis. Todėl, kad tavo mokytoju tampa pats KŪRĖJAS. Be jokio pašalinio žmogiško įsikišimo ir net be tavęs paties Dieviškoji išmintis formuoja tavo širdį. Niekas negali pranokti šio Dieviškojo mokslo.

Visada mane stebina Mano mažieji EUCHARISTIJOS broliai ir sesės, kurie atlieka adoracijos tarnystę. Paprasti nieko neišsiskiriantys vargdieniai, dažnai neturintys nei teologinio išsilavinimo, nei pastoracinės patirties. Bet kai jie kalba, liudija aš pajuntu iš jų sklindančią tą neapibūdinamą gilią Dieviškąją išmintį, kurios dažnai galima pasigesti mano broliuose ir sesėse, kurie labiau ieško patirties mokymuose, knygose, įvairiose paskaitose ir rekolekcijose, bet neskiria svarbos EUCHARISTIJAI. Taip, jie daug žino, protingai kalba, bet kartais trūksta to sunkiai paaiškinamo gilaus suvokimo, kuriuo pasižymi tie, kurie turi gilų santykį su EUCHARISTIJA.  Turbūt negalima būtų dėti griežto suskirstymo, bet per savo tikėjimo kelio patirtį aš pastebėjau, kad tie, kurie skiria didelį dėmesį EUCHARISTIJAI, turi kažkokios kitokios išminties. Išminties, kurios negalėtum gauti vien klausydamas protingų pamokslų. Manau mes daug dėmesio skiriame klausydami garsių, protingų ir žinomų žmonių, pamiršdami, kad pats tikriausias mūsų mokytojas gyvena Tabernakulyje. Jis visada mūsų laukia, ir Jam niekada nebus per daug praleisto su mumis laiko. Bet kiek daug šiandienos tikėjimo brolių šito pilnai neįvertina. Priimti mokymą ne tik protu, bet ir širdimi, aš manau, tai ko šiandien mūsų broliams ir sesėms trūksta. O šitą padaryti mums yra palikta priemonė – Šv. Sakramentas. Dieviškoji išmintis, kuri remiasi ne žiniomis ir protu. Ji sunkiai suvokiama ir atpažįstama, todėl dažnai atmetama, kaip nereikšminga. Šiandienos pasaulis ant pjedestalo užkėlė žinias ir mokslą ir kaip jam reikalingas tas Dieviškasis suvokimas, pranokstantis mintis, laiką ir atveriantis mums santykį su KŪRĖJU.

Ir jeigu mes pritarsime garsiam Kar­lo Rah­ne­rio posakiui, kad „Ryt­die­nos mal­din­gas žmo­gus bus ar­ba „mis­ti­kas“, tas, ku­ris šį tą „pa­ty­rė“, ar­ba jo ne­be­bus”, mes turime suprasti, kad EUCHARISTINIS santykis šiandien, kaip niekad  reikalingas mūsų Bažnyčios broliams ir sesėms. Kokią nesuvokiamą malonę palikai mums, VIEŠPATIE, ir kaip mažai yra tų mažutėlių, kurie atpažįsta šį stebuklą.

Dalius Šeinauskas

Pasidalijimai adoruotojų susitikime

 2012 02 11

Ona:  eiti į adoraciją skatina labia didelė trauka, po to namie jaučiu ramybę.

Zita: Adoruoju naktį, trūksta miego, bet nors ir keista, tą dieną po Adoracijos padarau labai daug darbų, daugiau nei per visą savaitę. Tiesiog ten gaunu labai daug energijos.

Sofija: kas yra Adoracija, sužinojau kelionėje į Fatimą ir pajutau stiprų pašaukimą adoruoti. Pasirinkau sau patogų laiką, per šešerius  metus neatėjau tik tris kartus. Jėzus sureguliuoja laiką. Gyvenimas labai pasikeitė, padarė iš manęs kitą žmogų. Tikrai verta adoruoti.

Birutė: Adoracija duoda energijos, jėgų. Adoracijos metu daug meldžiuosi, pakalbu su Jėzumi.

Marius: Yra pajutimas, kad ateinam pas Jėzų ne super vyrai ir ne super moterys, o tokie, kokie esam. Prašau melstis, kad Viešpats pakviestų į adoraciją daugiau jaunimo.

Vitalija: Kai pradėjau adoruot, daugiausiai prašydavau Jėzaus kažko, verkdavau,. Po to supratau, kad kas  tie mano smulkūs rūpesčiai, juk čia – pats Jėzus!

Bronė: Buvo atsitikimas, kai man einant naktį į Adoraciją trys paaugliai ėmė priekabiauti, manau norėjo mane užpulti, bet aš paklausiau vidinio balso pakviesti juos eiti su manimi melstis į koplyčią. Vienas sakė, kad Dievo nėra, kitas, kad Dievas negeras, nes darbo neduoda. Tada paraginau juos eiti namo, ir laimingai išsiskyrėme.

Viktoras: be Adoracijos negalėčiau būti.                                                         

Ramutė: Per Adoraciją gaunu daug malonių, einu kaip į šventę. Atsirado šventas pareigos jausmas, atsakomybė vieni už kitus, ypač ,kurie tą dieną adoruojame. Ten viską pamirštu, net rodos nesimeldžiu, noriu būti ramybėje, pasilikti su Jėzumi.

Aldona I: esu Marijos legiono narė, o paraginimą adoruot pajutau per medalikėlį.

Česlovas: Adoracijoj ramybę jaučiu, matau tuos pačius žmones, džiaugiuosi, traukia mane.

Aldona II: labai didžiulės malonės Adoracijoj, labai išklauso Dievas, patiriu didžiulį džiaugsmą. Vyras ėmė  melstis rožinį, gailestingumo vainikėlį, anksčiau to nebuvo.

Ivana: labai greit valandos laikas praeina.

Elzbieta: tris metus kartą savaitėje adoravau:   patyriau, kad galiu kalbėtis su Jėzumi.           

Ona:  eiti į adoraciją skatina labia didelė trauka, po to namie jaučiu ramybę.

Zita: Adoruoju naktį, trūksta miego, bet nors ir keista, tą dieną po Adoracijos padarau labai daug darbų, daugiau nei per visą savaitę. Tiesiog ten gaunu labai daug energijos.

Sofija: kas yra Adoracija, sužinojau kelionėje į Fatimą ir pajutau stiprų pašaukimą adoruoti. Pasirinkau sau patogų laiką, per šešerius  metus neatėjau tik tris kartus. Jėzus sureguliuoja laiką. Gyvenimas labai pasikeitė, padarė iš manęs kitą žmogų. Tikrai verta adoruoti.

Birutė: Adoracija duoda energijos, jėgų. Adoracijos metu daug meldžiuosi, pakalbu su Jėzumi.

Marius: Yra pajutimas, kad ateinam pas Jėzų ne super vyrai ir ne super moterys, o tokie, kokie esam. Prašau melstis, kad Viešpats pakviestų į adoraciją daugiau jaunimo.

Vitalija: Kai pradėjau adoruot, daugiausiai prašydavau Jėzaus kažko, verkdavau,. Po to supratau, kad kas  tie mano smulkūs rūpesčiai, juk čia – pats Jėzus!

Bronė: Buvo atsitikimas, kai man einant naktį į Adoraciją trys paaugliai ėmė priekabiauti, manau norėjo mane užpulti, bet aš paklausiau vidinio balso pakviesti juos eiti su manimi melstis į koplyčią. Vienas sakė, kad Dievo nėra, kitas, kad Dievas negeras, nes darbo neduoda. Tada paraginau juos eiti namo, ir laimingai išsiskyrėme.

Viktoras: be Adoracijos negalėčiau būti.                                                         

Ramutė: Per Adoraciją gaunu daug malonių, einu kaip į šventę. Atsirado šventas pareigos jausmas, atsakomybė vieni už kitus, ypač kurie tą dieną adoruojame. Ten viską pamirštu, net rodos nesimeldžiu, noriu būti ramybėje, pasilikti su Jėzumi.

Aldona I: esu Marijos legiono narė, o paraginimą adoruot pajutau per medalikėlį.

Česlovas: Adoracijoj ramybę jaučiu, matau tuos pačius žmones, džiaugiuosi, traukia mane.

Aldona II: labai didžiulės malonės Adoracijoj, labai išklauso Dievas, patiriu didžiulį džiaugsmą. Vyras ėmė  melstis rožinį, gailestingumo vainikėlį, anksčiau to nebuvo.

Ivana: labai greit valandos laikas praeina.

Elzbieta: tris metus kartą savaitėje adoravau:   patyriau, kad galiu kalbėtis su Jėzumi.           

                        2012-2013 m.

Algimantas

Į adoraciją tikriausiai paskatino kambarioko pavyzdys. Mačiau, kad jis eina ir aš kažkada nuėjau. Ką patiriu adoracijoje? Būna visaip. Kartais nieko nejaučiu. Kartais gaunu džiaugsmą ir ramybę. Nusiraminimą ir paguodą. Bet turiu vilti, kad net tuomet kai nieko nejaučiu Viešpats slaptingai keičia mano vidų. Aplamai patyriau didžiuli Dievo dosnumą. Viešpats sudarė daug galimybių pabūti kartu su Juo ne tik stud. koplyčioje, bet ir kitur šalia Jo Švenčiausiame Sakramente.

                                      ***

2013-02-19

Aida Petronėlė 

Adoraciją galėčiau palyginti su savotiška dangiška, širdžiai skirta “fizioterapija”.

Ateidama į patalpą, kur garbinamas Švč. Sakramentas, pasikviečiu šios “gydyklos” padėjėją – Šventąją Dvasią, kad paruoštų mano širdį “procedūrai”, padėtų man atverti savo širdį Jėzui ir vadovautų man adoracijos metu. Pasisveikinu su Jėzumi, nusilenkdama Jam ir Jį pagarbindama. “Jėzau, garbinu Tave, tikiu Tavimi, viliuosi ir myliu Tave, atsiprašau už tuos, kurie negarbina Tavęs, netiki Tavimi, nesivilia ir nemyli Tavęs”. Dar atsiprašau už savo klaidas, už tai, kad įžeidžiau Jį, dažnai Jam atiduodu savo ir kitų žmonių rūpesčius, kažko paprašau. Baigiu Jam kalbėti ir nutylu. Tada Jėzus stebuklingu būdu ima ”kalbėti” man, gydyti mano sužeistą širdį. “Seanso” metu jaučiu malonią šilumą krūtinėje, panašu, kad esu pripildoma dangiškų malonių: ramybės, pasitikėjimo, ryžto, tvirtumo, romumo ir dar daug ko, ko nesugebu įvardyti. Po “seanso” jaučiuosi pakylėta, dėkoju ir net nenoriu išeiti “į pasaulį” iš tos malonės būsenos. Bet išėjus suprantu, kad ramiau į daug ką reaguoju, labiau myliu žmones, nežiūrint to, kokie jie: silpni, riboti, godūs, pikti, geri, klystantys, bet kokie – suprantu, kad Dievas myli juos visus ir visus nori susigrąžinti sau.

                                       ***

Danutė

Labai apgailestauju, kad taip vėlai (man jau 50 m.) sužinojau apie adoraciją. O sužinojau prieš 2 metus per rekolekcijas Palendriuose (vienuolyne). Iš pradžių buvo keista tą vieną valandėlę tyloje bendrauti su Viešpačiu. Per tą valandą į galvą „įlįsdavo“ ir pašalinių minčių.  Bet laikui bėgant aš pastebėjau,kad pradėjau laukti tos valandos.                                                                                                                                                                   Adoraciją aš pradedu padėka. Dėkoju Aukščiausiajam, kad Jis YRA ir  už viską, tai ką šiandien turiu. Už išaušusią naują dieną, už sveikatą, už naujai sutiktus žmones.    Žinoma Viešpačiui užduodu ir retorinį kausimą. Kodėl manęs čia anksčiau nepasikvietei? NES ČIA TAIP GERA BŪTI IR KALBĖTIS SU TAVIMI.

Na ir vėl sugrįžtu prie padėkos Jam, kad Jis toks yra gailestingas ir kantrus, kad taip ilgai manęs laukė, kol aš ‚‘slampinėjau „ po prekybos centrus ar šiaip tuščiai  leisdavau laiką prie TV. Kai atradau adoraciją mano gyvenimas pasikeitė. Dienotvarkė pakito iš pagrindų. Dabar į savaitę nebeužtenka tos 1 val. , kurią esu įsipareigojusi. Dar 2-3 kartus nubėgu „papildomai“ į katedros koplytėlę. Aš ten suradau tikrą atgaivą sielai.

Dabar žinau, kad nė vienos dienos neišgyvenčiau be maldos ir be minčių apie Jėzų. Jis mane stiprina, drąsina, ramina, veda už rankos į rytojų. Man gera Juo pasitikėti, žinau, kad Jis mane nuves teisingu keliu. Juo reikia tikėti visa širdimi. Jėzaus negalima apleisti, Jis yra mūsų GYVOJI DUONA.

Adoracijos metu supratau, kad Viešpats man yra reikalingas kaip oras, arba kaip vanduo ištroškusiam žmogui karštą vasaros dieną. Tik atėjus į adoraciją iškart širdį užlieja Viešpaties ramybė, globa ir palaima. Taip gera su Juo kalbėtis, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais. Taip gera ir Jo pasiklausyti, ką jis kalba man. Tiesiog tyloje aš jo klausausi kartais net po 2-3 val.  Dar pastebėjau, kad į adoraciją pirmiausia nubėga mano širdis, o po to aš ateinu su savo nuodėmingu kūnu. Ir žinoma viską sudedu prie Jėzaus kojų. Ir taip mes pradedame bendrauti. O išeinu lyg naujai atgimusi.

                                                                       ***

Raminta 

Dėkoju Dievui už brangią adoracijos dovaną, už laiką, kurį pavyko išplėšti adoracijai. Jau daugiau kaip metai šeštadienio rytais valandą pabūnu su Jėzumi.

Patiriu didžiulį džiaugsmą pabūti su Viešpačiu, susitikti su Juo, pasikalbėti, Jo artumoje išgirsti Jo žodį. Tas išgyvenimas – Viešpats yra su manimi. Buvimo su Juo dovana. Grįžus iš adoracijos, būnu prisipildžiusi Dievo malonės. Anksčiau savaitgaliais jausdavau didelį nuovargį, vos judėdavau. Dabar tas prapuolė, esu atgaivinta. Ir vyras tą pastebi, kai grįžtu iš adoracijos. Kad spinduliuoju meilę.

Mano šeima buvo labai pakrikusi, kiekvienas gyveno kas sau, beveik niekada, net sekmadieniais nesusirinkdavome kartu valgyti. Pradėjus eiti į adoraciją, prasidėjo pokyčiai ir šeimoje. Viešpats pradėjo ir šeimoje mus mokyti būti vienas su kitu. Netikėtai vyras pasiūlė įvesti tradiciją – bendri šeimos pietūs sekmadieniais. Jau daugiau kaip metai kartu visa šeima sekmadienį susėdam už stalo, ne tik pavalgom, bet pabendraujam, pabūnam kartu. Per tai Viešpats mus augina, gydo, moko mylėti. Nepastebimai ir dažniau, nei kartą per savaitę susėdam kartu, dažniau pabūnam kartu. Šlovė ir padėka Viešpačiui už viską!

                                                                       ***

Živilė 

Apie Adoraciją daug nepasakysiu, nes tai asmeniška. Gal tai mano bandymas atsiduoti Dievo auklybai? Manau, kad Jis geriau žino, kodėl aš ten einu.

                                                                        ***

Eugenijus

                  VIENOS MEILĖS ISTORIJA

Įžanga
Apie išgyvenimus patirtus adoruojant Švč. Sakramentą. Pažvelgus penkis metus atgal, galiu pasakyti, kad tai vienos meilės istorija, kuri, kaip ir visos meilės istorijos, susideda iš prozos ir poezijos.

 Pažintis
Pasiūlyta mūsų „Nazareto“ šeimoms pasirinkti mums patogią vieną valandą ir pabandyti adoruoti.

Kai šauksi mus
Tai Tavo balsas
Ateis iš mylinčių širdžių,
Padėk išgirst ir patikėti,
Kad su Tavim nebus labai sunku.

  Pirmas „bučinys”
Pasirinkome laiką nuo 23-24 val. Tai laikas, kai užmigdę vaikus juos palikdavome ir visi susirinkdavome adoracijai.

Aš su Tavim laimingas,
Maldoj, giesmėj
Ir meilės artume.
Minutės, valandos prasmingos,
Kai į mane žvelgi,
Aš žiūriu į Tave.

Išbandymų metas

Atėjo žiema, o su ja fizinis ir dvasinis šaltis. Vakare, nors trumpam su vaikais prigulus, sunku keltis. šaltyje automobiliai neužsiveda. Tada vieni kitus veždavome į adoraciją, o po to išvežiodavome visus po namus. Valanda labai prailgo, nes reikėjo adoruoti tyloje ir labai norėjosi miego.

Aš pas Tave,
Bet su savu  altorium.
Papuoštu rūpesčiais, kasdieniniais vargais.
Mane priimki tokį.
Nes svajoju,
Kad Tu ant jo nužengtum
Su savo meilės angelais.

Branda

Bėgo metai. Keitėsi metų laikai ir fizine ir dvasine prasme. Kartais su Juo kalbėdavausi, kartais su savimi. Dažnai paskęsdavau savo rūpesčiuose, o pakilęs juos atiduodavau. Klausiau, klausiausi , išgirsdavau atsakymus ir paraginimus. Tai buvo kasdienybės laikas su retomis šventėmis. Nulydavo ašarų lietūs, kaitindavo džiaugsmo saulė.

Esi šalia,
Matai, girdi, pamokai,
Ištiesi ranką ,ašarą nušluostai,
Dienų prasmėj
Suskamba Tavo žodžiai
Kuriais remiuos ir kelią man parodai.

Vaisiai

Remdami vienas kitą įpratome kas savaitę vieną valandą skirti adoracijai. Tos valandos ėmėme laukti, jau žinojome, ką norime pasakyti. Tikėjome, kad būsime išgirsti ir paguosti. Tapo džiugu nugalėti sunkumus. Pasiilgstame susitikimo, kai tenka jį praleisti. Gal tai jau MEILĖ?

Juk tik manęs
TU lauki ant altoriaus,
Juk dėl manęs
Išliejai brangų kraują.
Priglusti trokštu
Ir sakyt, kad myliu,
Prašyt atleisti
Ir sukurti širdį naują.

                                    ***

2013 03 06

Raminta 

Garbė Jėzui Kristui! Dėkoju Dievui už brangią adoracijos dovaną, už laiką, kurį pavyko išplėšti adoracijai. Jau daugiau kaip metai šeštadienio rytais valandą pabūnu su Jėzumi.Patiriu didžiulį džiaugsmą pabūti su Viešpačiu, susitikti su Juo, pasikalbėti, Jo artumoje išgirsti Jo žodį. Tas išgyvenimas – Viešpats yra su manimi. Buvimo su Juo dovana. Grįžus iš adoracijos, būnu prisipildžiusi Dievo malonės. Anksčiau savaitgaliais jausdavau didelį nuovargį, vos judėdavau. Dabar tas prapuolė, esu atgaivinta. Ir vyras tą pastebi, kai grįžtu iš adoracijos. Kad spinduliuoju meilę.  Mano šeima buvo labai pakrikusi, kiekvienas gyveno kas sau, beveik niekada, net sekmadieniais nesusirinkdavome kartu valgyti. Pradėjus eiti į adoraciją, prasidėjo pokyčiai ir šeimoje. Viešpats pradėjo ir šeimoje mus mokyti būti vienas su kitu. Netikėtai vyras pasiūlė įvesti tradiciją – bendri šeimos pietūs sekmadieniais. Jau daugiau kaip metai kartu visa šeima sekmadienį susėdam už stalo, ne tik pavalgom, bet pabendraujam, pabūnam kartu. Per tai Viešpats mus augina, gydo, moko mylėti. Nepastebimai ir dažniau, nei kartą per savaitę susėdam kartu, dažniau pabūnam kartu. Šlovė ir padėka Viešpačiui už viską!

                                          ***

2015 02 19

Vida

Dievas, kaip mana iš dangaus, maitina ir stiprina sakramentais , kai ateinu į susitikimą su Juo adoracijoje. Kartais būna sunku išbūti tą valandą dėl blogos savijautos, bet išeinu sustiprėjusi dvasine prasme. Išmokau visą dieną būti Jo akivaizdoje, liudyti Dievą neskelbiant, bet atliekant savo tiesioginį darbą mylint, elgiantis su pacientais ”kitaip”, kurie ‘tai’ atpažįsta ir be žodžių. Mano darbo vietoje yra matomi krikščioniški ženklai. Jeigu klausia ar susiklosto aplinkybės kalbamės ta tema.Širdimi jaučiu kad man tai geriausias budas skelbti Dievą.Prašau Dievo malonės nepavirsti karikatūra t.y.elgtis ne pagal evangeliją. Be to vis giliau einu į vidinį ryšį su Dievu.

                                       ***

2015 08 15 

Aurelijus

Kiekvieną dieną po darbo, kai galiu, ateinu i Adoraciją. Man tai svarbiausias, po Komunijos dienos įvykis. Kuomet susitinku su savo Viespačiu, savo gyvenimo palydovu, kuris rūpinasi manimi, laimina, atleidžia mano nuodėmes. Trumpai tariant, visapusiškai mane globoja, gano kaip kokį avinelį. Jam paskyriau savo gyvenimą, Jį pasirinkau savo gyvenimo Meile. Todėl man Adoracija yra susitikimas su Mylimuoju ir tos minutės, kurias praleidžiu kartu, yra pačios nuostabiausios. Jų metu atgaunu jėgas, po dienos vargų įgaunu drąsos toliau krikščioniškai gyventi. mano siela atgyja, sugrįžta ramybė, nurimsta vidinės audros. Po Adoracijos tampu nauju žmogumi, pasijaučiu palaimintu. Adoracija man padeda labiau pamilti ir atsiduoti Kristui Komunijos metu. Tai laikas kai aš gėriuosi savo Dievu, dėkoju, prašau, atsiprašau, garbinu, dalinuosi savo gyvenimu su Juo, o Jis savuoju gyvenimu ir savimi dalinasi su manimi. Gera, kad yra žmoniu, kurie rūpinasi adoracija. Gali ateiti pas savo Viespatį, kada tik nori, Jį regėti pasislėpusį duonos pavidale ir džiaugtis Juo, ir gyvenimu. 

                                     ***

Aida                                                                  

Jėzus mane pakvietė į adoraciją prieš prasidedant rimtiems mano gyvenimo sunkumams, galima sakyti, kad pavietė iš begalinės meilės man. Adoracijos metu patiriama ramybė ir pastiprinimas man padėjo lengviau tuo visus sunkumus ištverti. O juos man reikėjo praeiti… kad apsivalyčiau nuo to, kas Jėzui nepatinka…

Vėliau atėjo pakvietimas įsipareigoti adoruoti vieną valandą per savaitę. Negalėjau Jam atsakyti… Po kurio laiko vienos valandos man pasidarė mažoka, dabar adoruoju dvi valandas iš eilės. Sunku rasti žodžius, kurie padėtų nusakyti, ką patiriu adoracijos metu. Tai labai asmeniška… bet tai mano santykis su Jėzumi, tai mūsų draugystės laikas. O geresnio draugo už Jėzų nėra ir negali būti… todėl ir kartu praleistas laikas man labai brangus.

Skaičiau, kad adoracija – tai dangaus slaptas ginklas šiais laikais. Panašu, kad tai tiesa… Jei pastoviai adoruoji, savo kovoje su nuodėme esi apginkluotas, darosi lengviau išstovėti Jėzaus tiesoje.

Dėkoju Aukščiausiajam, kad leido Jėzui pasilikti su mumis ir būti prieinamu nepaliaujamoje adoracijoje bet kuriuo paros metu, visas savaitės dienas. Juk negali žinoti, kada prireiks…

                                    ***

2015 08 16

Raminta 

Adoracijos vaisiai.  Iki adoracijos buvom šeimoje išsibarstę kas sau, visi atskirai valgėm, atskirai leidom laiką. Pradėjus kas savaitę eiti į adoraciją, stebuklingai šeimoje pasikeitė santykis, ėmėm daryti bendrus sekmadienio pietus, o vėliau ir dažniau kartu susėsti prie stalo, atsirado šeimos vienybė, bendrystė, laiko leidimas kartu.

                                     ***

2015 08 01                                                                          

Zita

Mano tikėjimas Dievu nutrūko dar jaunystėje ir „su trenksmu“ sugrįžo jau brandžiame amžiuje ištikus kančioms. Gerasis Dievas paėmė už rankų ir pradėjo vesti… Atsirado poreikis dalyvauti Šv.Mišiose, eiti išpažinties. Vien sekmadieninių Šv.Mišių pasidarė per mažai, pradėjau galvoti, į kokią bažnyčią galėčiau užsukti po darbo. Pamenu, kaip pirmą kartą nuvažiavau į Katedrą. Buvo žiema. Aš bijojau įeiti į bažnyčią, nes man atrodė, kad visi žiūri į mane ir stebisi, ko aš čia paprastą dieną ieškau. Įsidrąsinau, įėjau ir dalyvavau  vakarinėse Šv.Mišiose. Dabar prisiminus ima juokas, o tada daug ratų apsukau aplinkui vis žvalgydamąsi į šonus, kad nieko nesutikčiau. Taip prisirišau prie Katedros.

Kartą einant  Vilniaus gatve man labai parūpo sužinoti, kas vyksta toje buvusioje bažnyčioje ties požemine perėja (Švenč.Sakramento). Ir vėl, užėjau labai nedrąsiai. Kiek pamenu, tada vyko Šv. Mišios. Pasirodė tamsu, baugu ir maža erdvės. Keistas dalykas, atrodo, visuose tuose šventų dalykų atradimuose jaučiau kažkokį gąsdinimą… Bet po kiek laiko panūdau vėl užeiti ir išsiaiškinti, kas gi ten vyksta. Pamenu sužinojau, kad vyks Rekolekcijos ir jas ves ses. Dovydė. Atėjau. Ses. Dovydė sėdėjo palei siena netoli Marijos statulos ir pasakojo ramiu balsu nepamenu apie ką. Koplyčia pilna žmonių. Mano akys tuojau prisilildė ašarų ir taip praverkiau visą tą laiką visiškai nesuprasdama kodėl. Vėliau, prisiminusi tą ašarojimą, supratau kaip sielos prašymą čia lankytis dažnai… Buvau pagauta didelio entuziazmo ir pradėjau adoruoti penktadieniais nuo 19 val. iki paryčių. Jaučiau didelį poreikį būti su Viešpačiu. Labai greitai susiradau daug bendraminčių ir visi man buvo tokie negirdėtai mieli. Pradėjau kas dieną Katedroje lankyti Šv.Mišias , o grįždama Vilniaus gatve nebegalėjau atsispirti neužėjusi į „mūsų koplytėlę”. Čia rasdavau ramybę, čia atsigaudavo siela. Ypač tos ramybės reikėdavo, kai mano vienintelis sūnus, paviešėjęs pas mane, vėl ilgam išskrisdavo į užsienį. Likusi viena jau žinojau, kur galiu bėgti ieškoti paguodos. Labai pamenu tą kartą, kai išleidusi sūnų, grįžau į namus, atsiklaupiau prieš Jėzaus paveikslą melstis, bet širdis tokia tuščia, pasaulis toks tuščias, aš tokia vieniša. Atsikėliau ir kuo greičiau nuvykau į koplytėlę. Grižau visai sustiprėjusi ir nurimusi. Ir taip visada.  Lankydama jau keletą metų stebiu, kaip žmonėms reikia visą parą vykstančios Šv.Sakramento adoracijos. Stebiu, kaip žmonės atlekia vėlai vakare ar net naktį nerimo genami, bėdų prispausti, o gal džiaugsmo kupini ir norėdami pasidalinti su Juo…Stebėjau raudančią moterį netekusią dukters. Ir matau, kad visgi, ji neišprotėjo, nepradėjo girtuokliauti ir tęsia tikėjimo kelią. Viešpats suteikia jėgų ir labai dideliame skausme.Bendravau su žmonėmis, žiemą per šalčius atvykstančius iš kitų miestų-Alytaus, Prienų. Ir galvoju viena sau: o kodėl nėra tokių koplytėlių tuose miestuose, visoje Lietuvoje?  Kaip neprisiminti tos senos gražios močiutės,rodos, iš Panevėžio.Tokia mažutė,gerų akių ir giedro veido, rami ir be jokių dejonių. Aš ją klausiu: ar močiutės gyvenimas toks lengvas, kad įmanoma atvažiuoti iš Panevėžio, visą naktį neprigulant adoruoti, o rytą autobusu vėl grįžti namo? Ji atsako, kad gyvenimas nelengvas ir papasakoja savo šeimos bėdas. Tvirtai žinau, kad ši koplytėlė-tai gyvas buvimas prie Jėzaus kojų ir Jo širdies. Į jokius pasaulio turtus nemainyčiau šio gėrio. Matau, kaip tai brangu ir kitiems adoruotojams. Todėl per mano sielą kartais perbėga nerimo šešėlis-o kaip toliau, ar išliks ši mums brangi vietelė. Bet raminuosi, nes viskam vadovauja Jis.

2015 08 27     

 Būti su Juo

Adoracija – galimybė sustoti, nurimti, pabūti su Jėzumi. Ilgai adoruoti man  sunku. Jei ne įsipareigojimas, visą valandą adoracijoje neišbūčiau. Ne kartą ateidavau prislėgta, be jėgų, rodos, būdama pačiame dugne, o išeidavau perkeista, apkabinta. Būna ir kitaip – laikas prailgsta, žvilgčioju į laikrodį, bet ir tai yra buvimas su Juo – Tuo kuris manimi džiaugiasi ir priima tokią kokia esu.

Viešpats įsipareigoti adoracijai pakvietė per s. Aloyzą. Jis niekada nesiliovė kviesti, suteikė daug paguodos ir malonių. Tai buvo ilga kelionė. Esu linkusi pabėgti, nutolti. Ateidavau kai būdavo sunku, vėliau adoruodavau jau reguliariau. Dažniausiai tekdavo kovoti su savimi, bet kartais likti Jo artumoje būdavo taip palaiminga, kad nesinorėdavo išeiti. Taip Jis mane prisijaukino.

Adoruodama Viešpačiui atiduodu man brangius žmones, visus kuriuos prisimenu –daugybę intencijų. Kas keičiasi mano ir jų gyvenimuose? Tikiu, kad keičiasi, kad nei vienas maldos žodis nėra veltui. Viešpats per adoraciją visų pirma perkeitė mane. Pradėjau dažniau dalyvauti Šv. Mišiose, vis labiau jausti Šv. Komunijos gydančią jėgą. Didelę įtaką padarė dvasinis palydėjimas, atsidavimas Mergelei Marijai. Tapau kitokia – daug daugiau ramybės, stabilumo, viskas mano gyvenime po truputį dėliojasi į savo vietas. Nors lieka neatsakytų klausimų apie mano kelią, vidinių žaizdų gydymą, jaučiu, kad esu mylima, Viešpats mane veda. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be adoracijos – kur eičiau kai reikia paguodos, sustiprinimo, padrąsinimo? Tai oazė, ramybės uostas, didžiulė Dievo dovana ir pagalba, malonių versmė. Atsimenu mamos žodžius: „Prie adoracijos koplyčios turėtų stovėti eilė!” Deja, ne visi žino kas yra adoracija, ne visi pažįsta šį slėpinį. Laimingi tie kurie prie jo prisilietė ir toliau eina šiuo keliu. Esame Tavo mažutėliai, Jėzau. Ačiū Tau, kad mus surenki ir vedi, ir gydai, ir laimini, ir siunti į pasaulį, išsiilgusį Tavo meilės.

Trokštu, kad kuo daugiau žmonių pažintų Dievą – turėtų būti be galo sunku be Jo gyventi – kad giliau suprastų adoracijos, Šv. Mišių slėpinius, vis labiau įaugtų į Bažnyčios gyvenimą.

Adoracija – tai stebuklas – galimybė dar čia, žemėje, susitikti gyvąjį Jėzų, priglusti Jam prie krūtinės, viską išsakyti ir nurimti Jo glėbyje.

                       Šventoji valanda vaikams

Vaikų adoracijoje su tėvu Antoine dalyvavusių tėvelių ir kitų suaugusiųjų  liudijimai

 2013 m. sausio mėn.

1. Agnė

Atsiliepiu į t.Antano prašymą: jo konferencija ir adoracija kartu, mane paskatino dar kartą ir atidžiau perskaityti Fatimos pranašystę ir dabar skaitau s.Liucijos jos pačios parašytus prisiminimus apie M.Marijos  apsireiškimus. Randu dalykų, kurių nemačiau anksčiau ir kurie dabar  mane ypač skatina ištikimybei ir pasitikėjimui Dievu , garbinimo maldai. Taip pat ypač pasirodė pranašiškas teiginys, kad trečiojo tūkstantmečio tikrieji garbintojai yra vaikai (arba tokie kaip vaikai?!). Kaip būtų nuostabu, ir girdėjau iš kitų dalyvių lūpų, kad būtų kunigų (o gal ir seserų ar šiaip pasauliečių), kurie rūpintųsi parapijose būtent vaikų adoracija ir padėtų jiems atrasti garbinimo maldą, kad būtų būtent vaikams skirtas adoracijos laikas…Ačiū tėvui Antanui, kad tokius svarbius ir gilius dalykus perdavė mums taip paprastai…

Kartu maldoje –

• Dalia

Vakar aš su anūku Ksavero bažnyčioje dalyvavau brolio Antano iš N Zelandijos  vedamoje adoracijos vaikams valandoje. Kadangi tai pirmą kartą Lietuvoje, negalėjau jų praleisti, nors mano požiūris į užsieniečius gana skeptiškas. Lietuviai labai mėgėjai kviestis svetimšalius- tuoj juos mėgdžioja, pataikauja- lyg mes neturėtume savų asmenybių.

Besiklausant įvado, buvo sunkoka sekti pažodinį vertimą. Dažnai tiesioginiai vertimai iš prancūzų kalbos būna griozdiški. Antroji dalis-adoracija, tiesiog pakerėjo. Čia brolio Antano ypatinga asmenybė atsiskleidė.Jo subtilus dvasingumas, artistiškumas. Labiausiai bijojau amerikietiško liberalizmo, pasitikėjimo savimi, o ne Dievu. Brolis Antanas, priešingai, nepataikavo vaikams, kalbėjo aukštesnio lygio kalba, ragino įsiklausyti į savo širdį, ten išgirsti kalbant Jėzų. O tai yra svarbiausia. Tik gyvas ryšys su Jėzumi gali išlaikyti tikėjimą  Pasibaigus mokymams, įvertinau, kad pelnytai buvo pakviestas brolis iš tiek toli. Stebėjau vaikus, jie labai susikaupę adoravo. Paklausiau anūko-jis dar Jėzaus balso neišgirdo, išbuvome su paskutiniaisiais, nors buvome nusiteikę, jei bus per sunku, išeiti anksčiau. Tai ir atsako į klausimą-ar vertėjo.

• Julija

Nuoširdžiai dėkoju už brolio Antano pakvietimą į Lietuvą. Aš, buvusi vaikų darželio auklėtoja ir ugdžiusi vaikus katalikiška dvasia labai pasidžiaugiau šiuo susitikimu. Nustebino ir nudžiugino  tėvo Antano nuoširdus, betarpiškas, artimas bendravimas su Jėzumi, o taip pat ir su vaikais bei suaugusiais. Tikrai pasijaučiau esanti rūpestingoje Dievo šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad buvo kalbama ypač aktualia tema: vaikų eucharistine adoracija ir ji taip vaizdžiai, suprantamai perteikta.  Tėvo Antano gestai, judesiai, mimika,- viskas bylojo: jo žodžiai Šventosios Dvasios apšviesti krenta mums į širdis ir giedrėja mūs veidai, stiprėja vienybės su Dievu jausmas. Tik gaila, kad mažokai dalyvavo šeimų.

Kažkam galbūt atrodo, kad tai sudėtinga tema ypač mažamečiams. Mano darbo su vaikais patirtis liudija, kad mažamečiai ypač atviri Dievui, ir jie sugeba daug daugiau priimti, negu mes galvojame. Prisimenu, kaip mano grupės tėvai abejojo Kryžiaus kelio apmąstymų galimybe su 5-6 m. amžiaus vaikais. Pavyko puikiai ir nuo to laiko neįsivaizduojame gavėnios be Kryžiaus kelio.

• Egle

Mane pradžiugino, kad yra vaikų adoracija ir pamačiau kaip tai atrodo savo akimis. Tėvas Antanas mokina vaikus adoracijos paslapčių jiems suprantama kalba, kad net patys mažiausieji turi gyvenimo misiją. Kaip tėvas nuoširdžiai ir atsakingai vaikus laimina su Švenčiausiuoju Sakramentu, tai vaikams padeda labiau pažinti ir pamilti Jėzų.

Atradau naujai adoracijos svarbą nuo pačio mažiausiojo iki didžiausio žmogaus. Vaikai susitikę su Jėzumi nurimsta ir susikaupia bendrauja su juo. Tas jų santykis yra labai svarbus vaiko gyvenime ir jo raidoje. Jis augtų Dievo meilėje ir atrastų savo misiją kartu su Jėzumi. Tėvai turi viską padaryti, kad netrukdytų savo vaikams susitikti su gyvu Jėzumi, Švenčiausiajame Sakramente.

Ačiū tėvui Antanui už jo nuostabią misiją padėti vaikams pažinti Jėzų, vaikų ir žmonių geriausią draugą.

• Jurita

Nudžiugino – kad t. Antanas surado savo pašaukimą padėti mažiesiems atrasti Gyvąjį Dievą Eucharistijoje. Šią žinią neša iš taip toli.    Nauja tai, kad pradėta kalbėti apie vaikų adoraciją parapijoje, nes  Švc. Sakramento adoracija savaime suprantamas dalykas vienuolėms, kunigams, suaugusiems tikintiesiems, močiutėms, bet ne mažiesiems.    Troškimas būtų vienas – padėti vaikams pamilti Jėzų. Mūsų vaikams  pasiliko atmintyje pavyzdys apie laiką, skirtą draugui.     Mane t. Antanas įtikino: tai, kokią žinią jis neša, daro labai nuoširdžiai ir kartu su Jėzumi.

Ką mes galėtume daryti drauge? Manau, kad vaikams labai svarbu, kad apie Eucharistiją kalbėtų tokie kunigai ar vienuoliai, kuriems vaikų sielovada iš tikrųjų rūpi. Kunigas kviestų į vaikų adoracijos laiką ir būtų kartu su jais, o tėvai savo ruožtu būtų kartu su vaikais.

• Kristina

Dėkoju Dievui už t. br. Antaną, patyriau didžiulį Viešpaties veikimą per jį. Dalyvavau abiejuose susitikimuose Kaune jėzuitų bažnyčioje ir katedroj. Kartais sunku tokius dalykus nupasakoti, įvardinti kas vyksta sielos gelmėje, bet tikrai šis vyras neša gyvąjį Jėzų žmonėms. Mano dabartinei išbandymų ir abejonių situacijai katedroj patyriau Viešpaties mylinti žvilgsnį, prieš palaiminimą su Šv. Sakramentu t. Antanas pasakė dabar palaiminsiu , o ypač palaiminsiu šeimas kurios yra sunkioje situacijoje, tai jau kalbėjo man, nes šiuo metu taip ir yra, negana to laiminant nuleidau akis, o kai pakėliau pamačiau, kad jis artinasi su Švenčiausiuoju, o širdyje žinojimas Jėzus ateina apkabinti, ašaros pradėjo riedėti. Taip pat agapėje per t. Antaną aš išgirdau daug paguodos man ir mano šeimos atžvilgiu. Visko ir neišpasakosi, o ir ne viską sugebu. Dėkoju Dievui už Jo darbus. Dėkoju už abu susitikimus. Te laimina jį Dievas.

• Audronė

Mes dviese su drauge ir dviem jos vaikais bei mano dukterėčia nuėjom smalsumo vedamos į vaikų adoraciją, kuri buvo surengta su svečiu t Antoine, , nes nežinojom, kokia bus programa. Vaikai nebuvo nusiteikę nei maldai , nei adoracijai. Praėjus 10 min, mergaitės neramiai pradėjo elgtis bažnyčioje, blaškėsi ir vis spaudė mus (tėvus), kad greičiau eitumėm iš čia. Dukterėčia nėra praktikuojanti katalikė, todėl jai labai buvo sunku. Adoracijos metu labai abi blaškėsi, žaidė telefonais. Po 2-jų val. išėjom iš bažnyčios, mergaitės prisiekinėjo, kad daugiau neis į adoracijas, nes neįdomu, o dukterėčia sakė, kad apskritai į bažnyčią jokią neis niekada. Mes su drauge likome ramios ir nepamokslavome jiems.

Kitą dieną mergaitės liko dviese namuose. Buvo sekmadienis.. Kai grįžom pas vaikus, mergaitės su dideliu džiaugsmu pasidalino, kad dalyvavo Šv. Mišiose ir net atliko išpažintį.

Stebuklas tai, kad dukterėčia labai priešinasi Sakramentams, nes jos mama nepraktikavo, o po Adoracijos, kai buvo pasipiktinusi net Bažnyčia, mergaitė ne tik nuėjo į bažnyčią, bet ir atliko  Išpažintį

• Lidija

Labai dėkoju Dievui, kad Jis įkvėpė   t. Antaną kviesti vaikus prie Jėzaus meilės.

Ir dar net keliauti po pasaulį. Net ir į Lietuvėlę atvykti pamokyti Jėzų mylėti. Kaip ir vyskupas Sigitas minėjo, kad kas kalbama vaikams, paprastai supranta ir suaugę. Sužavėjo t. Antano sugebėjimas šitaip ilgai išlaikyti vaikų dėmesį. Tai nuostabu. Labai patiko Jo gestikuliacija. Viskas taip ir stovi prieš akis.  Įsivaizduoju, koks svarbus kiekvienas gestas vaikams.

Padarė didelį įspūdį Fatimos angelo maldos pristatymas. Šią maldą žinojau ir turiu maldų knygelėje ,  bet niekad nesimeldžiau ja, galvą nulenkus iki žemės. O dabar tai tapo nauja ir labai reikšminga patirtis. Pabandžiau ja melstis, galvą nuleidus iki pat žemės, tai toks jausmas , kad dar kažkas irgi  meldžiasi kartu su manim- toks stiprus jausmas užlieja su ta malda Dievui. Be ašarų neapsieinama. Adoracija įgavo gilesnę prasmę. Atradau savy, kad pradėjau Jėzumi  Eucharistijoje labiau gėrėtis; Juo džiaugtis; garbinti Jo dorybes.

Labai patiko begalinė t. Antano koncentracija. Per tokį trumpą laiką tiek daug pasako.Net ir agapėlėje nuostabiai tęsia savo misiją-evangelizaciją ir vedimą prie Dievo. Tai dar labiau sustiprino norą stengtis kiekvieną akimirką gyvenimą sugebėti paskirti Dievo garbei. Spurda širdy noras, kad ir mano šeimos nariai Tave adoruotų, garbintų dvasia ir tiesa. Nešiu Juos pas Jėzų kiekvieną kartą, kad Juos pakviestų adoruoti ir kontempliuoti Jį.

Labai apgailestauju, kad nesugebėjau išmokyti savo vaikų Jų vaikystėje adoruoti ir taip garbinti Jėzų. Ir pati šito nemokėjau ir negarbindavau taip, kaip pastaruoju metu suvokiu. Nors,  kai buvom vaikai, adoruodavom Jėzų per šv. Mišias, buvom ,,Eucharistiniais bičiuliais”, bet nebuvo tokio širdies patraukimo.

Kaip nuostabu būtų, jei nenutrūktų ši pasėta t. Antano sėkla vaikų širdyse.Norėtųsi, kad ir Lietuvoje išsivystytų vaikų adoracija ir išaugtų į judėjimą. Ir maži vaikai po truputį, dvasingųjų tėvų, katechetų , paskatinti adoruotų Jėzų dvasia ir tiesa.

Kad tai nebūtų prievarta, mada, bet begalinis dvasinis pakilimas mažų vaikiukų, Jų tėvelių , auklėtojų širdyse. Duok Dieve .  Švč. Mergele Marija ir visi šventieji melskite Tėvą šių malonių.

Liudijimai moksleivių, kurie dalyvavo adoracijoje, surengtoje mokykloje

• Eglė 10 kl.

Supratau ,kad tikėjimas nėra vien malda ,jog Jėzus gali būti pats geriausias draugas ,jog su juo galima bendrauti apie viską visiškai laisvai. Noriu gilintis kuo toliau į mūsų tikėjimą. Galėtume rengti panašius susitikimus ir paliesti bendras, įvairias temas …

1. Aistė 12 kl

Man šis įvykis buvo nuostabus. Jau vien suvokimas, kad Jėzus Švenčiausiame Sakramente buvo mano mokykloje labai keičia mano žvilgsnį ir tą kasdienį, dažnai rutiniškai besisukantį mokymąsi daro kitokį. Adoracija man yra labai svarbi, bet tai, kad Dievas ateina ten, kur vyksta mano kasdienybė rodo didelį Jo nuolankumą, meilę. Matau, kad Jo pažadas būti su manimi yra be galo REALUS. Be to, labai svarbu buvo matyti džiugų ir paprastą tėvo Antano žvilgsnį į gyvenimą, mane įkvepia apsisprendę, visam gyvenimui įsipareigoję žmonės, tikiu, kad tai mane brandina, duoda jėgų. Visą savaitę prisimenu šį susitikimą. Man visada kyla klausimas, kodėl Dievas pasirenka žmones keliauti į tolimas šalis skelbti Tiesos, kodėl negali su vietiniais apsieiti. 🙂 Man tai graži paslaptis. Misionieriaus gyvenimas man yra gražus, pakeliantis kitus, nes niekada negali prisirišti prie vietos, žmonių, aplinkos. Nežinau, ar Dievas kada pakvies važiuoti kur toli, kad žmonės pažintų Kristų, bet svajoju ir meldžiu, kad turėčiau misionieriaus širdį – atvirą Dievui ir Jo troškimams eiti ten, kur reikia.                    Su pagarba ir dėkingumu, Aistė

.

1. Sigrida 11 kl.

Laba diena. Visada būna labai įdomu bendrauti su kilniais, visuomeniškais žmonėmis ir be galo džiugu tai daryti iš arti (akis į akį), didelis ačiū už šią galimybę. Iki šiolei piligrimystę dažnai gaubdavo tokia mistika ir paslaptingumas, man buvo malonu, kad vidinius prieštaravimus išsklaido tokia švietėjiška ir eruditiška brolio (piligrimo) mintis. Tikrai nesigailiu popietę praleidusi tokioje dvasingoje aplinkoje, mano linkėjimai svečiams, tikiuosi panašiuose renginiuose sudalyvauti ir ateityje.

1. Deividas 11 kl.

Mane šokiravo tai, kad pirmą kartą išgirdau, mano manymu, kunigą sakantį tiesą. Man patiko jo pasakojimai ir pats meldimosi procesas. Norėčiau, kad dar kartą jisai apsilankytų pas mus ir papasakotų daugiau.

1. Mantas 9 kl.

Man labia patiko svečias iš N. Zelandijos, nes supratau, kad tikėjimas yra labai svarbus dalykas ir kai nutinka kas nors, reikia kalbėti maldą, nes Dievas, Jėzus visada padės ir Jis viską mato. Po šio susitikimo pradėjau visai kitaip suprasti tikėjimą ir pats pradėjau labai daug melstis ir kalbėti maldas.

1. Greta 9 kl.

Šis susitikimas padarė man labai didelį įspūdį. Viskas buvo tiesiog nuostabu, labai norėčiau, kad tokių susirinkimų būtų dažniau. Misionierius t. Antonio viską taip gražiai pateikė, kad net salėje buvo tylu, o taip būna tik įdomiomis akimirkomis.

1. Rytis 9 kl.

Man ten labai patiko. Sužinojau daug naujų dalykų. Buvo labai malonu, linksma susipažinti su kunigu. Jis labai fainas, sugeba pajuokauti, tačiau tik toje vietoje, kurioje reikia. Buvo įdomu ir daug kas nauja.

1. Augustė  (4,5 m.):

Labiausiai man patiko nusilenkimas iki žemės, kakta liečiant grindis, dar patiko daryti žibintus ir dar labiausiai patiko pabūti tyloje, nes man labai patinka tyla .

1. Aida (Augustės mama):

įspūdį paliko tėvo Antano asmenybė, jo sugebėjimasbetarpiškai bendrauti su vaikais, kalbėti vaikams suprantama kalba, mokėjimas paprastai parodyti nepaprastą Jėzaus didybę ir Jo artumą kiekvienam iš mūsų.

1. Irena, kuri  matė „Vilties vaikų „Lietuvoje DVD keliolikos min.  įrašą :

Ačiū, pasižiūrėjau, tikrai nuostabu. Kokios gilios vaikų akys, ypač mažųjų, kai jie žvelgia į Jėzų, jų žvilgsnis ir buvimas su Juo toks tikras, matosi, kad jie tikrai vienas kitą gerai pažįsta 🙂

Irena  dar parašė: „Kai aš buvau mažutė, mažoje kaimo bažnytėlėje (savo gimtinėje) buvau adoruotoja, tada labai daug mergaičių lydėdavom Šv. Sakramentą, tik dabar, jau būdama 3 vaikučių mama, suprantu, koks tai buvo lobis mano gyvenime, kokį stiprų pamatą padėjo tie nedrąsūs anuomet žengti žingsniai paskui Viešpatį. Man toks jausmas, kad dabar vaikai per mažai motyvuojami tokiems šviesiems dalykams. O juk jie paprastus ir tikrus dalykus labai jaučia, atskiria ir priima 🙂 Ačiū Jums, kad budite už Šviesą!”

                                                                     ***

2013 10 04

                   Vaikų atsiliepimai po adoracijos  su vyskupu

• Labai patiko. Labai įspūdinga! Ačiū!

• Labiausiai patiko melstis, giedoti ir degti žvakes.

Astrida ir Monika

• Patiko bendra malda, bet ir patiko bendravimas.

• Man patiko giedoti giesmes.

• Justina, žvakutės, suoliukai, dūmai, vaišės, draugai.

Otilija ir Julija

• Labai patiko dėmesys vaikams. Vaikai iš tiesų buvo susikaupę. Labai gražus vyskupo

bendravimas, o labiausiai patiko tyla. (Giedrė tel.: 868615253, šeštadienį 11 val. būtų geras laikas.)

• Patiko vyskupo mokymas.
• Man labiausiai darė įspūdį Vyskupo Kęstučio Kėvalo kalba ir giesmelės.
• Patiko, kad vyskupas man davė ranką ir uždegė žvakę.   Beatričė. 10 m.
• Man padarė įspūdį tai, kad atrodė jog Jėzus visą tą laiką buvo šalia manęs. J.  Salvinija
• Man labiausiai patiko vyskupo pamokslas.   Justė
• Viskas patiko. Giesmės. Greta
• Aš pajaučiau džiaugsmą savo širdelėje, kai uždegėme žvakes. Aš jums linkiu niekados nenuleisti rankų. Matas
• Viskas gerai.
• Širdelėje parašyti žodžiai:    Emilija, Milda.
• Man labiausiai patiko vyskupo mokymas. Lukas
• Man patiko tai, kad kiekvienas vaikas galėjo pasakyti už ką melstis. Urtė
• Man patiko ši diena, nes buvo mano mėgstamiausias vyskupas.
• Kai mes visi kartu meldėmės. Edvardas iš P. Mašioto mokyklos
• Vyskupo aiškinimas ir dainos.   Agnė
• Labai patiko melstis.

Atsiliepimai apie vaikų adoraciją iš parapijų

Švenčionėliai

Nijolė

Pagarbinti Viešpatį Švenčionėlių Šv Edvardo bažnyčioje susirinko apie 20 vaikų ir jaunimo, rodos mažokai, bet ta mažuma išties buvo nuoširdi. Adoraciją pravedė kun. Dovydas Grigaliūnas pagal knygelės „Vilties vaikai“ programėlę.  Pagiedojome giesmelių, klausėmės meditacinių maldų, kiekvienas išsitraukėme ir parsinešėme namo apmąstyti ir išgyventi asmeniškai kiekvienam skirtą Dievo Žodžio ištraukėlę, parašytą ant mažų lapelių. Meldėmės bendrai Fatimos angelo maldą ir kiekvienas ją parsinešė į namučius. Kartu maldoje jungėsi ir šešios mokytojos, kelios mamos, močiutės. VISIEMS  buvo padalinta rožinio lankstukų bei Dievo Gailestingumo paveikslėlių, kad Jėzaus Meilė, pripildžiusi visų širdis adoracijos metu, lydėtų kasdienybėje ir dalintumėmės ja su kitais.

 Dėkingi  esame ir mūsų klebonui Edmundui Paulioniui, kad palaikė mūsų iniciatyvą, parūpino vaikams žvak učių ir meldėsi kartu. Dėkojame visiems atsiliepusiems ir atėjusiems būti su Jėzumi. Jis visada laukia kiekvieno mūsų, o ypač  ketvirtadieniais, kada ir mūsų bažnyčioje prieš šv Mišias vyksta švč Sakramento adoracija. Tai malonės valanda, į kurią esame kviečiami, kad  dėkodami ir  garbindami Eucharistinį Jėzų pasiruoštume išganingai  Šv. MIŠIŲ aukai..

Nuoširdžiai dėkojame Gerajam Dievui už  kunigus už jus ir visus, kurie prisidėjote prie šios gražios misijos.

                                                                                                  Su meile Nijolė

      Vaikų adoracija. Vilniaus Gailestingumo šventovėje spalio 4d. 15-15.45 val.

Į Vilniaus Gailestingumo šventovę susibūrė nemažas būrys vaikų, lydimų mamų ir tėvelių,, vos tilpom bažnyčios prieangy. Pirmiausiai,  stabtelėjom ties kryžiumi su Nukryžiuotoju.  Jis yra tas pats, kuris  prieš 2000 metų, mirė už mane ir visus žmones, visų  laikų ir visų vietų, Jis dabar yra prisikėlęs ir yra mažoje Ostijoje, ta pačia meile laukia, kad ateitume jį pagarbinti ir mylėti.  Tyliai įžengėme į bažnyčią. Vaikai su ypatingu dėmesingumu ir uolumu meldėsi Taikos angelo išmokyta maldą, giedojo, meldėsi  Rožinį, tyloje garbino. 

Po adoracijos visi dalyviai procesija, nešdami priekyje Fatimos vaikų paveikslą,  nuėjome į šv. Ignoto bažnyčios salę, kurioje tęsėsi šventė, aidėjo giesmės bei vaikų džiaugsmas. Magnificat vaikams žurnaliuko redaktorė Ieva parengė įdomias užduotis, už kurias visi vaikai buvo apdovanoti leidyklos leidiniais. Visi išgūžėjo apdovanoti ir dangiškomis malonėmis ir šventųjų paveikslėliais.

Jurbarkas

Rasa

Džiaugiuosi praėjusia Adoracijos valanda spalio 4 d 15 val. Pas mus dalyvavo apie 50 vaikų, visų trijų Jurbarko mokyklų tikybos mokytojos, dar apie 15 suaugusių žmonių. Gera buvo justi, kad kiekvienas išėjome palaiminti. Manau, kad norėsime tęsti tokią maldą.

Šiluva .

Spalio 4 d., per šv. Pranciškų, milijonas pasaulio vaikų dalyvavo Švč. Sakramento adoracijos valandoje už popiežių Pranciškų, kunigus, savo ir viso pasaulio šeimas. Šioje adoracijos valandoje dalyvavo ir Lietuvos vaikai.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas Erastas Murauskas kartu su Šiluvos bendruomenės vaikais apsilankė Jono Pauliaus II-ojo namuose. Jaunuosius parapijiečius pasitiko Kauno Kunigų seminarijos propedeutinio kurso klierikai ir jų vadovas kunigas Ramūnas Norkus. Vaikai surengė nedidelį pasirodymą ir pasiklausė pasakojimų tikėjimo tematika. Po to įvyko Švč. Sakramento adoracija koplyčioje.

Gargždai

Kazimiera

Gargžduoseadoracija vyko penktadienį, t. y. spalio 4 d. po 17 val šv. Mišių. Vadovavo vikaras Vytautas Liesis.Ateitininkai jam talkino:  giedojo, skaitė tekstus iš atsiųstos adoracijai informacijos. Buvo mokinių, mokytojų, parapijiečių.

Siunčiu dvi foto, gal bus įdomu žvilgterti. Parašysime informaciją į rajono laikraštį  „Banga“.

Širvintos

Dominykas Stankevičius, 11 kl.

Vaikų adoracija, yra tinkama maldos forma, kuri yra lengvesnė mažutėliams. Pats per ją išgyvenau Dievo artumą. Dievas veikia per paprastus dalykus, tad tęsime šią tradiciją rengti Švč. Sarkramento adoraciją vaikučiams.

Videniškės

Dominykas

Vaikų adoracija, yra tinkama maldos forma, kuri yra lengvesnė mažutėliams. Pats per ją išgyvenau Dievo artumą. Dievas veikia per paprastus dalykus, tad tęsime šią tradiciją rengti Švč. Sarkramento adoraciją vaikučiams.

Kun.Egidijus Kazlauskas

Buvo labai gera šiandien Mišiose kai vaikai 1-3 klasės visos 9 buvo arti altoriaus, aš Jiems aiškinau, laiminau Švenčiausiu Sakramentu. Jaučiausi panašiai, kaip danguje tarp angelų pulkų, kurie susikaupę žvelgia į Jėzų.  Aš jiems sakau: “Priimkim palaiminimą iš Jėzaus; net nedrįstu prisiliesti prie Jėzaus už tai apsigaubiu skraiste“. Na, ir pačiam atsiveria Dievo, paprasto ir realaus, buvimo aiškumas, kad atrodo, tiek vargsti, bandydamas teologiškai pagrįsti

Vaikai mato aiškiau ir paprasčiau viską. be teoremų 

Tikiuosi jie ateis dar į bažnyčią ne kartą ir neleis mokytojams ir tėvams šiltai sėdėti mokykloje ar namie, tuo labiau, kai bažnyčia net per gatvę nereikia pereiti norint į ją patekti.

Molėtų Šv apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje

Tomas Kildišius, 12kl.

Atsiliepdami  į Pasaulio Fatimos apaštalavimo asociacijos kvietimą,2013m. spalio 4d. Molėtų parapijiečiai kartu su visu pasauliu jungėsi į jau 11 kartą pasaulyje ir pirmąkart Molėtuose vykusią vaikų Švenčiausiojo Sakramento adoracijos valandą. Susirinko, žinoma, ne vien vaikai (nors ir jų buvo gausu) – Jėzų pagarbino ir pagyvenę, ir tėvai, ir jaunimas. Susirinkusieji buvo kviečiami darkart apmąstyti Jėzaus kvietimą  tapti mažais vaikais, idant patektume į Dievo karalystę. Tikėjimu dalinosi katechetas, kunigas, giedojo jaunimas.

Vajasiškis

Vajasiškyje – mažiausioje iš Panevėžio vyskupijos parapijų, įsijungiant į pasaulinę vaikų adoraciją š.m. spalio 4 d. 16 – 17 val. vyko Vaikų Švč. Sakramento adoracija. Dalyvavo 5 vaikai iš aplinkinių kaimų ir juos atvežę suaugusieji.  Adoraciją vedė vienuolis – eremitas Patrik Kergosjen. Vaikai net nuliūdo, kad Adoracija taip greitai baigėsi.

Adoracijos metu į bažnyčią užsuko ekskursantų iš Latvijos  grupė. Pamatę prie altoriaus klūpančias baltai papuoštas mergaites, jie labai stebėjosi: kad tokioje mažoje parapijoje vyksta adoracija.

Garbė Dievui!