Po mūsų saule nieko naujo, – ko gero, tarstelėsime mintyse, išgirdę šio sekmadienio evangeliją. Ūkvedys, atrodo, ką tik turėjęs valdžią visiems šeimininko turtams. Ilgainiui jis pasijuto galįs eikvoti svetimą turtą ir tuo naudotis. Netrukus šeimininkas sužino apie neskaidrią jo veiklą ir nutaria atleisti. Kebli situacija. Bėda. Kaip iš jos išsisukti? Žmogus sumąsto nurašyti dalį skolų, užsitikrinti skolininkų palankumą ir turėti išteklių bent jau kitokio gyvenimo pradžiai. Jėzus pagiria suktąjį ūkvedį ir kartu perspėja mokinius. Ar ir danguje galioja juodoji buhalterija, dvigubi standartai? Tikrai ne. Jėzus tai smerkia, sakydamas, jog negalima tarnauti Dievui ir mamonai. Tačiau ką Jėzus giria? Atleistas iš pareigų, ūkvedys pamato sudėtingą savo situaciją. Pamato, kad ši diena greitai baigsis, o rytojus jau bus kardinaliai kitoks. Jis imasi būdų spręsti situaciją, kad išliktų. Juk darosi akivaizdu, kad žmogus, kuris ką tik valdė daugybę turtų, turės priklausyti nuo kitų valios ir malonės. Būti priklausomam nuo kitų, prarasti apsisprendimo teisę – tikrai menkas malonumas. Šiandien mes esame priklausomi nuo daug ko, ypatingai nuo minties, kad ši diena tęstųsi amžinai. Taip mus po truputį pavergia ir užvaldo rūpesčiai, pripažinimo troškimas, noras ko nors turėti vien tik šiandien. Būtent apie tokį pavojų Jėzus ir perspėja. Kaip išgyventi tokią situaciją, kaip išlikti? Į tokius klausimus pabandykime atsakyti klausimu patys sau. O kada ką nors atlikdami, pamąstėme apie ateitį? Galbūt iš tiesų būtų visai naudinga, kad bent lašelis aliejaus nulašėtų ne į pelno saugyklą, bet į amžinybę? Kad kažką atliktume dėl ateities. O ir miltai, kaip esame patyrę iš senojo Testamento, jie puodynėje neištuštėja, kai pasidalijama nors trupučiu. Prisimename, kaip pranašas prašė našlės, kad ji iškeptų jam paplotį iš paskutinių miltų. Ir jie puodynėje neištuštėjo. Ar neverta pradėti kreipti dėmesį į tokius, rodos, menkaverčius dalykus? Jų vertė rytojui gali tapti begaline. Jei trokštame tik daugiau pinigų, didesnės, nors ir trumpalaikės, šlovės ir pripažinimo, ko gero vadovaujamės tik šia diena. Ir mūsų širdį jau yra užvaldžiusi mamona, verčianti negalvoti apie ateitį, pasitenkinti materialinių turtų troškimu, dirbtine šlove Tuomet dirbame iki išsekimo, perdegimo. Ir tik tam, kad uždirbę išleistume. Ar ne laikas pradėti mąstyti apie rytojų, leidžiant, kad nors lašelis aliejaus ir saujelė miltų būtų skirta ne tik šiandienai patenkinti. Juk lašelis po lašelio, saujelė po saujelės – ir atsiranda vietos Jėzui. Štai, kokia tikrojo gyvenimo formulė, kurios neturime kažkaip dirbtinai pamiršti ar ignoruoti.
LAŠELIS ALIEJAUS IR SAUJELĖ MILTŲ GYVENIMUI.
