II gavėnios sekmadienis. Homilija.2025.03.16.
Praktiškai iš karto, Petrui išpažinus Viešpatį Mesiju ir Jėzui prakalbus apie tai, kas Mesijo laukia, mokinių bendruomenėje įsivyrauja diskusija. Mokiniai nesupranta kryžiaus reikšmės. Ir apskritai, ar žmonės yra supratę kryžiaus pamoką?
Tiesa, ties šituo klausimu neapsistosime. Grįžkime prie teksto. Net pats Petras sako, jog Mesijo pečių neturi užgulti kryžiaus medis. Praėjus aštuonioms dienoms po tokios, ko gero, ne itin malonios diskusijos, Viešpats užsiveda Petrą, Jokūbą ir Joną ant kalno. Tam, kad parengtų mokinius kryžiaus pamokai. Ir ne vien tik mokinius, tačiau ir visą žmoniją, kuri, kaip minėjau, ko gero, iki pat šios dienos nėra iki galo kryžiaus pamokos ir paslapties supratusi.
Viešpats užsiveda savo mokinius į Jam įprastą vietą. Į maldą. Čia atsiskleidžia visa Jo didybė, praeities ir dabarties jungtis bei pokalbio gelmė. Kiekviena žmonijos patirties akimirka, net Abraomo miegas bei Sandoros su juo patvirtinimas čia tampa savastimi. Apaštalai taip pat, gal nuovargio paženklinti, o gal – sužavėti prieš akis atsiskleidusios didybės, užmiega. O gal reikalingas žmogaus miegas tam, kad būtų sukurta nauja – aštuntosios dienos tikrovė. Tai jau detalės, kurios, nors ir svarbios, tačiau pagrindinio vaidmens nevaidina.
Greitai Petras pajunta, kad gera būti toje būsenoje. Ko gero jis nelabai kreipia dėmesį į šalia jo paties vykstančio pokalbio detales. Gal net jų nelabai girdi. Jo patirtis – be galo žmogiška ir mums suprantama. Gera būti. Gera būti, kai Dievas šalia. Jis pasiūlo ne tokį ir naują variantą. Padirbinti palapines, kuriose užtektų vietos visiems. Ir būtų išspręstos problemos- čia pat būtų ir Įstatymas, ir Pranašai, ir Mesijas. Tiesiog visiems gera. Ir viskas. Juk Dievas būtent tokiu būdu jau yra lydėjęs Išrinktąją tautą.
Gera būti. Tačiau ar užtenka to taip, kaip jau yra buvę praeityje? Viešpats nesako, kad žmogui tokia geroji patirtis užginta. Anaiptol. Tačiau ją garantuoja kryžius – daug diskusijų sukėlusi tikrovė, be kurios į Taboro kalną tiesiog neužkopiama. O visgi ši viršūnė pasiekiama. Tereikia tik klausytis Mylimojo Sūnaus, kuris į visos žmonijos garbę ir išaukštinimą žino tikrąjį kelią. Kelią, kuriuo nereikia piktintis, tačiau priimti.
Turbūt kiekvienas norime patirti tai, kas Petrui, Jokūbui ir Jonui buvo dovanota, į ką jie galėjo pažvelgti nors trumpą akimirką, tarsi per rakto skylutę. Tai dovanota ir mums. Tačiau į ten reikia įkopti per kryžių – tą tikrovę, kuri ir šiais laikais sukelia be galo daug diskusijų. Tačau tą padaryti įmanoma, jei klausomės Jėzaus. O kas trukdo klausytis? Apaštalai nuo kalno į savo aplinką grįžta tylėdami. Galbūt ir mums per šią gavėnią reikia tylos kaip gelbėjimosi rato, kad klausydamiesi, galėtume kopti aukštyn, į garbę, kurią garantuoja tik kryžiaus išmintis. Tad šventasis Kryžiau, mokyk mane ir mus visus paprastos savo išminties meno ir tegul ji, pagrindinis Mylimojo Tėvo sūnaus žodis, būna mūsų visų išgirsta. Amen.
