Diskusija su Jėzumi baigiasi ne euforija. Čia nėra nugalėtojų ar pralaimėtojų. Nėra nei ovacijų ar didelio džiaugsmo, koks būna kažką pelnius ar laimėjus. Diskusijos pabaiga veikiau primena tai, ką, ko gero, kiekvienas esame arba girdėję, arba patyrę.
„Kieti Jo žodžiai. Kas gali jų klausytis?“ – daugumai besiklausiusiųjų Jėzus pasirodė nepraktiškas, nesaldus. Atrodė, kad jo žodžiai skirti ne kasdienai, ir jais, žinoma, geriausiu atveju, galima užkišti tik laiko spragą, atsiradusią tarp nieko neveikimo, kai nerandame ko nors geriau. Tik tiek. Todėl neverta prie jų ilgiau apsistoti. Žmonės, kaip evangelisgtas mini, ima skirstytis. Jėzus nesulaiko jų. Leidžia jiems elgtis taip, kaip jiems atrodo, juk jie – laisvi kūriniai. Skaitydami šią evangelijos ištrauką mes greiti nurašyti tuos žmones į netikinčiųjų kategoriją. Tačiau ar ne vertėtų, turint juos prieš akis, peržvelgti ir savo gyvenimą? Kada stabtelėjome ties Dievo žodžiu, kada klausėme, ką, Dieve, nori man pasakyti, kaip aš galėčiau padaryti daugiau vietos Tau savo gyvenime, kad vis labiau jausčiau, jog ne vien fizine duona esu gyvas?
Žvelgiant į mūsų gyvenamus laikus, susidaro įspūdis, kad nepelnytai Dievo žodžius tausojame – kad yra toks Dievas prisimename gal per kokias nors šventes. O visais kitais atvejais atrodo, jog Jis turi nekvaršinti mums galvos – kai neturėsime, ką veikti,tuomet gal dar sugrįšime prie žodžių, skirtų ne paviršui, bet esmei.Ar nesame pernelyg pasidarę paviršinių žmonėmis, bijančiais esmės, nes patogiau, kai kažkas mąsto, priima sprendimus už mus, o klausimai, sudrebinantys pamatus, pernelyg kieti, kad darytume kokius nors sprendimus? Sudrebėti vieną kartą gyvenime Viešpaties žodžius išgirdus ir patogiai grįžti į savo pačių susikurtą dirbtinį saugumo burbulą, atrodo paprasčiau ir moderniau, nei ką nors keisti. Stagnacijos diktatūra, vedanti nebent link anuo metu išsakyto Jėzaus atodūsioį: „Gaila minios“. Besiblaškančios, pasipiktinusios, tačiau laisvos priimti sprendimus.Norint išsivaduoti iš to reikia kietų, gal net nemelonių, tačiau tikrų žodžių. Čia į pagalbą ateina apaštalai. Tiksliau, Petras. O juk jie irgi yra laisvi. Jie taip pat girdėjo tuos pačius žodžius, papiktinusius daugelį buvusių minioje. Apaštalas Petras išsako ne tik savo, ne tik dvylikos, bet ir visos žmonijos lūkestį. O kur mes eisim, Viešpatie, be Tavęs? Reikia pripažinti, kad tai itin vertinga įžvalga, išreiškianti esminę perspektyvą. Be Dievo žmogus, kad ir koks modernus atrodytų, tik stovi vietoje vegetuodamas. Be Jo žodžių nelieka gyvenimo krypties.
Ką pasirinksime? Ar daugybę švelnių, užsakytų, nupirktų žodžių, ar milimetrą plaukimo prieš srovę? Ko gero tas kuklus milimetras plaukimo ne pasroviui yra daug vertesnis už aibes akimirkų, kai mąstome, jog Viešpaties žodžiai nepraktiški ir skirti tik laiko skylių kamšymui, o pats Viešpats – tik taip susiklosčiusių filosofinių kategorijų išdava. Atsispyrimas nuo to ir tikslo matymas būtent tokiuose, kietuose, provokuojančiuose Viešpaties žodžiuose – visiems sunkus procesas. Ir galbūt todėl net ir gražiausios šventovės sekmadienį taip dažnai pasitinka ne sutartiniu atliepu, pritarimu Dievo žodžiui, tačiau hermetiška tuštuma.
Tačiau kur mes eisime? Juk vis dėl to verta prisiminti, kad nupirkti ir perdėm malonybiniai žodžiai iš tiesų stabdo. Tik tai, kas atrodo kieta, skatina žengti žingsnį pirmyn. Taigi, be kietų Viešpaties žodžių niekur nenueisime. Išgirskime juos. Juk Viešpats kviečia jau čia ir dabar gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jo lūpų.
Tad tegul būna kiekvienam mūsų nuostabiausias linkėjimas, ypatingai švenčiantiems titulinius atlaidus.Gyvenkime kiekvienu žodžiu, net ir kietu, tačiau išeinančiu iš Dievo lūpų.Bent bandykime tą daryti. Dievas pridės malonių ir jėgų, kad šis procesas būtų sėkmingas.Amen.
