Adoratio – (lot. k.) – dievinimas, garbinimas
Adorea – (lot. k.) – dovana, apdovanojimas
Katalikų Bažnyčioje adoracija vadinama Jėzaus Kristaus tikro Kūno ir Kraujo garbinimas Švenčiausiame Sakramente.
Jėzų Kristų Švenčiausiame Sakramente pagarbiname atėję į bažnyčią ir išeidami iš jos, melsdamiesi bažnyčioje, dalyvaudami Mišiose, priimdami Jėzų Švenčiausiame Sakramente, melsdamiesi prieš Komunijos priėmimą ir priėmę Komunijoje Jėzų Kristų.
Adoracija — tai speciali Jėzaus Švenčiausiame Sakramente pagarbinimo forma. Adoracijai paprastai išstatomas Švenčiausiasis Sakramentas komuninėje ar monstrancijoje. Iškilmingu laikomas išstatymas monstrancijoje.
Adoracijos gali būti trumpos ir ilgos. Paprastai komuninėje Švenčiausias išstatomas trumpai adoracijai ir palaiminimui. Monstrancijoje Švenčiausiasis išstatomas ilgesnei iškilmingai adoracijai. Adoracijos metu Švenčiausiasis smilkomas, giedamos giesmės, kalbamos maldos, meldžiamasi tyliai savais žodžiais.
Pati vertingiausia yra tylos adoracija.
Paprastai adoracija baigiama palaiminimu su Švenčiausiuoju. Į adoraciją dažnai įjungiama ir eucharistinė procesija.
Viena iš labiausiai paplitusių adoracijos formų – šventoji valanda. Tai adoracija nuo kelių minučių iki valandos ilgio.
Kalbėdami apie didžiausią katalikų tikėjimo slėpinį – realų Jėzaus buvimą Švč. Sakramente, – turime suvokti, kad Jėzus taip stipriai mus myli, jog nė akimirkos nenori mūsų apleisti.
Juk prieš atsisėsdamas Tėvo dešnėje, jis sakė: “Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”(Mt 28,20). Jėzus pasilieka su mumis Švč. Sakramente, kur jo širdis ir toliau liepsnoja begaline meile mums.
Švč. Sakramentas – tai Dievas, ieškantis žmonijos, ieškantis kiekvieno iš mūsų.
Šventasis Raštas mums sako, kad Dievas, kuris yra be galo turtingas, tampa vargšu, atsisakydamas visos savo didybės ir šlovės, kad kiekvieną kartą, kai mes ateiname pasimelsti prie Švč. Sakramento, galėtų mus apipilti malonėmis ir apgaubti savo šlove.
Evangelijose Jėzus ne kartą kviečia: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu”, visi, kurie esate pavargę, ateikite ir pailsėkite greta manęs, visi, kurie trokštate, ateikite ir atsigerkite.
Kiekvieną kartą, kai būname prie Švč. Sakramento, iš tiesų atsigeriame Gyvojo vandens, kuris mus atgaivina ir padeda eiti į priekį.”
pagal kun. Florian Racine straipsnį “Eucharistijos Adoracija”
Kartą Arso klebonas Ž. Marie Vianney pastebėjo, kad vienas žmogus, paprastas valstietis, ilgam pasilikdavo bažnyčioje nieko nekalbėdamas. Kai jis to žmogaus pasiteiravo, ką šis veikiąs, žmogus atsakė: „Žiūriu į Jį, Jis žiūri į mane, ir mums gerai kartu„.
Svarbu suvokti, kad tinka Viešpačiui visiškai pasitikint atiduoti visą save, būti savimi su visais ribotumais ir rūpesčiais, ne todėl, kad vien tik apie tai kalbėtume Dievui, bet kad visa tai būtų galima aukoti ir perkeisti.
Pats Jėzus mums pataria nedaugiažodžiauti. Gali ateiti kupinas troškimų, jausmų, rūpesčių dėl savęs ir dėl kitų. Nesusitelk į tai.
Jėzus laukia tik tavo pagarbos, padėkos bei meilės.
Geriausia viską su pasitikėjimu Jam atiduoti: savo rūpesčius, baimes, skurdumą, nuodėmes… Ir tyliai, ramiai leisti Jam, kaip spindinčiai Saulei, tave apšviesti, išgydyti, perkeisti ir per tave pasiekti visus, kuriuos myli.
“Nutilk, kad išgirstum Dievo meilės kalbą. Nutilk, nes „Dievas geriausiai girdi tylios meilės kalbą” (Šv. Kryžiaus Jonas).
| Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje “Ecclesia de Eucharistia” rašo: “Patartina ilgiau su Kristumi pabūti ir, prisiglaudus prie jo krūtinės kaip mylimajam mokiniui, pasijusti paliestam begalinės jo širdies meilės. Mūsų epochos krikščionybė turi išsiskirti pirmiausia “maldos menu”, todėl iš naujo turi rastis poreikis kupinam meilės ilgesnį laiką pasilikti priešais Švenčiausiajame Sakramente esantį Kristų, su juo dvasiškai kalbantis ir tyliai adoruojant. Daug kartų, brangūs broliai ir seserys, tai dariau ir susilaukiau jėgų, paguodos ir paspirties! […] Eucharistija yra neįkainojamas lobis: ne tik jos šventimas, bet ir adoracija priešais ją leidžia semti iš to paties malonės šaltinio. Krikščionių bendruomenė, trokštanti geriau gebėti kontempliuoti Kristaus veidą, […] negali nepuoselėti šio eucharistinio kulto, pratėsiančio ir pagausinančio susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju vaisius.“ Mąstyk manyje, Jėzau, tada ir aš mąstysiu aiškiai ir šviesiai. Kalbėk manyje, Jėzau, tada ir aš kalbėsiu jautriai ir tiesiai. Veik per mane, Jėzau, ir kilnūs bus mano veiksmai, šventi mano darbai, ramybės kupinas poilsis. Persmelk mane, Jėzau, įsiskverbk į mano širdies gelmes, kad visi manyje galėtų matyti, kaip neapsakomai Tu mus myli. |
Apie Adoraciją (platesnis paaiškinimas)
Adoratio – lot. k. garbinimas, žavėjimasis. Ši maldos forma atsirado viduramžiais. Tuo metu žmonės retai priimdavo Komuniją. O ir šiaip buvo sunku dalyvauti ir suprasti kas vyksta šv. Mišiose, nes dar nebuvo atgręžtų altorių (kaip dabar įprasta) – kunigai šv. Mišias aukodavo nusisukę, o be to visos maldos buvo lotynų kalba. Tačiau žmonės buvo nemažiau tikintys nei dabar, gal net dar labiau 🙂 Todėl pakylėjimo metu (tai yra tas šv. Mišių momentas kai kunigas iškelia aukštyn Ostiją), žmonės troško kuo ilgiau matyti Jėzų. Taip ilgainiui šalia šv. Mišių imta susiformavo atskira malda – adoracija, kai Švč. Sakramentas (t.y. pats Jėzus Duonos pavidalu) pastatomas ant Altoriaus; dažniausiai – puošniame inde, kuris vadinasi monstrancija (monstrare – lot. k. rodyti).
Tai – nelengvas maldos būdas, nes atrodo, kad jis visiškai neliečia mūsų jausmų, emocijų. Norėdami geriau suprasti kas yra adoracija pažvelkime į draugystės pavyzdį. Vienas iš požymių iš kurio gali spręsti, kad draugas yra tikras – gebėjimas tylėti kartu. Svarbiausia yra tai, kad ta tyla nesukelia nepatogumo arba noro žūtbūt ką nors pasakyti. Tyla adoracijoje yra labai svarbi. Daug žodžių čia nereikia. Svarbiausias dalykas, kurį adoruojantysis turi „daryti“ – tai būti. Kūno laikysena gali būti įvairi – galima sėdėti, klūpėti, gulėti kniūbsčia ir t.t., tačiau viską reikia daryti pagarbiai, nes adoracijoje kaip jokioje kitoje maldoje iš tikro esame Dievo akivaizdoje. Esame priešais Jėzų, kuris tikrai, realiai ir visas pasilieka tame baltame duonos paplotėlyje. Štai čia ir kyla šios maldos „sunkumas“, nes juslėmis tai neprieinama, o mes juk įpratę viską „pačiupinėti“, patirti 🙂 Adoracijoje ne taip. Čia reikia pasitikėti, nes tik tikėjimu gali priimti tokį neįmanomą dalyką – pats Dievas – Galingasis, kuris savo Žodžiu viską sukūrė ir palaiko, Visagalis, prieš kurį lenkiasi kalnai ir jūros – Jis dabar priešais mane duonos paplotėlio pavidalu!
Kaip melstis?
Adoracijoje veikiu ne aš. Adoracijoje veikia Dievas. Jis mane mato. Ir Jis, žinodamas kas man geriausia (nes Jis mane geriau nei bet kas kitas pažįsta), keičia mano širdį. Dievas gali veikti įvairiai – Jis gali leisti, kad aš kažką jausčiau, o gali ir aplenkti jausmus. Bet tai, kad aš nieko nejaučiu, anaiptol nereiškia, kad nieko nevyksta. Tad svarbiausia adoracijoje – būti ir leisti, kad Jėzus žiūrėtų į Tave, veiktų Tavyje. Čia dar tinka saulės palyginimas. Vasarą pvz., guli pliaže ir deginiesi. Šiaip jau nieko neveiki. Po kurio laiko pastebi, kad nudegei. Ne pats kažkaip save nusideginai, bet saulės spindulių poveikis tai padarė. Vienintelis dalykas, kurį turėjai padaryti, kad nudegtum, tai palikti drabužius, kurie dengė odą nuo saulės spindulių. Panašiai ir adoracijoje. Ateini tam, kad pabūtum su Jėzumi, kad nieko nuo jo neslėptum, bet atsivertum, „nurengtum savo širdį“ ir leistum Jėzui meiliai žvelgti į Tave. (atsimeni – turtingas jaunuolis: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ Mk 10,21) Adoracijoje dažnai nebūna jausminių potyrių, bet tai nereiškia, kad Dievas neveikia Tavo viduje. Taip Jis mus moko kantrybės. Juk draugystėje be kantrybės ir ištikimybės – nė žingsnio.
Ir dar kartą – kaip melstis?
Jeigu sunku visą adoracijos laiką tylėti, galima giedoti giesmes. Giesmės turėtų būti: a) nukreiptos į patį Jėzų: pvz., „Jėzau aš myliu Tave“, „Jėzau Kristau pas tave aš ateinu“ ir pan. Reikėtų vengti giesmių „apie bites“. Ne todėl, kad jos blogos, bet dėl to, kad adoracija yra ypatingas buvimo su pačiu Jėzumi laikas; b) giesmės turėtų būti netriukšmingos (nebent išskirtiniais atvejais, kai organizuojami galingi šlovinimai prie išstatyto Švenčiausiojo) ir kreipiančios į susikaupimą, padedančios „irtis į gilumą“; c) giesmės turėtų būti nesudėtingos.
Dar galima melstis kartotine malda. Tam naudojame rožinį. Maldos pradžioje – persižegnojimas, po to „Tėve mūsų“, ir tada ties dideliais karoliukais galima melstis „Garbė Dievui“, o ties mažais – kartoti trumpus kreipinius į Jėzų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“; „Jėzau, garbinu Tave“; „Ateik, Viešpatie Jėzau“; „Jėzau, pasilik su manim“; „Viešpatie, pasigailėk manęs“ ir pan. Čia jau Tavo kūryba :). Geriausia melstis tokiu kreipiniu, kuris Tau yra labiausiai prie širdies tuo metu.
Ir šiaip – improvizacijai ir kūrybiškumui visada atvertos durys. Žinoma, pagarbos ribose. Tačiau laisvai galima netgi giedoti giesmes skirtas Marijai, arba melstis Rožinį. Kodėl? Todėl, kad būtent Marija buvo tobuliausia „adoruotoja“. Ji nešiojo Jėzų savyje, jos akys nuolat buvo nukreiptos į Jį. Ji geriau už kitus buvo į Jėzų „įsižiūrėjusi“ (jei nori plačiau apie tai pasiskaityti – Jonas Paulius II „Rosarium Virginis Mariae“). Tad šiomis giesmėmis ar maldomis, būdami Jėzaus akivaizdoje, galime stoti į Marijos mokyklą – mokytis žiūrėti į Jėzų kaip ji tai darė.
Kiek melstis?
Kiek adoracija turėtų trukti? Šiaip jau – būtų gerai laikytis taisyklės, kad nemažiau pusės valandos. Ne todėl, kad kažkas nustatė tokią taisyklę, bet grynai dėl mūsų žmogiškumo. Maždaug 10 min. užtruksime kol nurimsime, tada 10 min. galėsime ramiai pabūti su Jėzumi. Dar 10 min. užtruks įžangos ir pabaigos maldos. O jei dar giedosime kokią giesmę, ar melsimės maldą – tylos liks dar mažiau. O būtent tyla yra viena iš esminių adoracijos dalių. Jai visada reikėtų palikti laiko.
Adoruotojų liudijimai:
- Susitikimo su Viešpačiu valanda man yra tikra malonė, leidžianti giliai patirti Jo ramybę, džiaugsmą ir meilę, pajausti stiprybę teikiantį Jėzaus artumą.
- Patyręs Viešpaties malonę, įgijau drąsos gyventi. Jaučiuosi prabudęs, imu matyti, kaip Dievas veikia mano gyvenime. Garbinti Jėzų Švč. Sakramente man tapo lygiai svarbu, kaip valgyti ar kvėpuoti.
- Būtent per garbinimo valandą supratau, jog Dievas mane myli labai asmeniškai, kaip savo artimiausią draugą – myli taip, tarsi būčiau vienintelis žmogus pasaulyje.
- Kai įsipareigoju Jėzui, galiu būti tikras, kad ir Jis man įsipareigoja.
„Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”(Mt 28,20).
(ištraukos iš Jono Pauliaus II enciklikos Ecclesia de Eucharistia)
Visada, kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, savo Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, šis pagrindinis išganymo įvykis tampa realiai čia ir dabar esantis, ir taip „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“ (11). Ši auka yra tokia esminė žmonių giminės išganymui, kad Jėzus Kristus ją atliko ir grįžo pas Tėvą tiktai po to, kai paliko mums priemonę, leidžiančią joje dalyvauti, tarsi ten būtume buvę. Tad joje dalyvauti ir jos vaisiais neišsemiamai naudotis gali kiekvienas tikintysis. Šiuo tikėjimu krikščionių kartos gyveno amžių tėkmėje. Šį tikėjimą Bažnyčios magisteriumas, džiugiai dėkodamas už tą neįkainojamą dovaną, nepaliaujamai primindavo (12). Trokštu dar kartą priminti šią tiesą ir kartu su jumis, brangūs broliai ir seserys, įsitraukti į adoraciją priešais šį slėpinį – didį slėpinį, gailestingumo slėpinį. Ką dar Jėzus galėjo padaryti dėl mūsų? Eucharistija jis tikrai parodo mums savo meilę „iki galo“ (plg. Jn 13, 1), ribų nežinančią meilę.
10. Į Magisteriumo pastangas skelbti eucharistinį Slėpinį krikščionių bendrija atsiliepė vidiniu augimu. Susirinkimo liturginė reforma neabejotinai daug prisidėjo prie sąmoningesnio, aktyvesnio ir vaisingesnio tikinčiųjų dalyvavimo šventojoje altoriaus Aukoje. Be to, Švenčiausiojo Sakramento adoracija daug kur yra svarbi kasdienė praktika ir dėl to tampa neišsemiama šventumo versme. Maldingas tikinčiųjų dalyvavimas Švenčiausiojo Sakramento procesijoje per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę yra Viešpaties malonė, kiekvienais metais džiaugsmu pripildanti jos dalyvių širdis. Čia būtų galima pateikti ir kitų tikėjimo bei meilės Eucharistijai ženklų.
Deja, greta šviesos netrūksta ir šešėlių. Kai kuriose vietovėse eucharistinės adoracijos kultas beveik visiškai apleistas. Negana to, kai kur Bažnyčioje pasitaiko piktnaudžiavimų, temdančių teisingą tikėjimą ir katalikų mokymą apie šį įstabų sakramentą. Kartais dienos šviesą išvysta labai siauras eucharistinio Slėpinio supratimas. Atėmus iš jo aukos vertę, jis švenčiamas taip, tarsi tebūtų broliška puota. Be to, kartais menkai besuvokiama apaštališkąja įpėdinyste besiremiančios tarnaujamosios kunigystės būtinybė ir Eucharistijos sakramentiškumas susiaurinamas ligi vien skelbimo veiksmingumo. Todėl vienur ar kitur randasi ekumeninių iniciatyvų, kurios, nors ir turi taurių motyvų, skatina eucharistines praktikas, prieštaraujančias drausmei, kuria Bažnyčia reiškia savo tikėjimą. Kaip dėl viso to giliai nesisieloti? Eucharistija yra per brangi dovana, kad būtų galima toleruoti dviprasmybes ir sumenkinimus.