Jėzaus ir Jo besiklausančiųjų diskusija įgauna pagreitį. Viena vertus, žmonės trokšta duonos. Daugelis, šio troškimo vedini, ateina pas Jėzų. Visgi tą duonos poreikį jie suvokia grynai žmogiškai: duona turi numalšinti fizinį alkį. Atrodo, tikrai, tokia jos prigimtis ir užduotis. Tačiau žmonės nejau2ia dvasinio alkio. Jėga, juos vedanti prie Jėzaus – troškimas gauti ko nors nemokamai, nepelnytai, kaip šiandien įprasta sakyti, su tam tikra nuolaidų ar net populizmo gaidele.
Įdomiausia, kad to Jėzus neduoda. Dar daugiau, kalbėdamas miniai, Jis pristato žmogaus dvasinį alkį būti arti Dievo. Taip, visa tai skiriasi nuo fizinio alkio. Šį dvasinį alkį išreiškiame ieškodami tiesos, bandydami kelti prasminius klausimus. Tačiau ar įmanoma tokį alkį numalšinti be Dievo, vien tik savo jėgomis? Tiesa, jeigu tai, ką Jėzus sako, bandytume įgyvendinti konkrečiai ir tiesmukiškai, būtų tikrai žiauru ir nehumaniška. Apie tai juk ir plėtojasi diskusija. Vis dėl to Jėzus žmonėms primena paprastą tiesą, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tas faktas atveria kūriniui Dievo šeimos vartus. Be šios tiesos negalime nieko.Tačiau dažnai per įvairiausius reikalus, rūpesčius tai pamirštame. Prie šios tiesos gal net kiek dirbtinai, ypač šiais laikais, negrįždamas ar nė nebandydamas to daryti, žmogus nejučia kėsinasi į savo paties tapatybę, kurią reikia gelbėti.
Šį faktą Jėzus pabrėžia, kviesdamas alkti ne tik fizinės duonos, bet Juo labiau – dvasinės. Tos, kurią tik Jis Gali duoti.
Tikrai keistai skamba Viešpaties kvietimas tiesiog labai paprastai imti ir valgyti Jo kūną, imti ir gerti Jo kraują. Tačiau juk tai yra paties Dievo esmė – savidava, kuria mes esame gyvi. Mums, brangieji, kaip deguonies reikia Dievo. Jis pasirengęs pulsuoti gyvenimo gyslomis. Ir, kuo daugiau Dievo, tuo geriau.
Šiandieną atnaujinkime būtent tokį poreikį. Neužtenka Dievo trokšti ir alkti tik kartą per metus, o visas kitas dienas gyventi taip, lyg Jo nebūtų, arba Jis būtų nereikalingas. Tuomet iškyla rizika likti vieniems ir be tikrojo gyvenimo, ir be savęs. Labai gražiai šventasis popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad tik Kristaus auka, tik kryžius parodo žmogui, kas yra Dievas ir kas yra žmogus.
Taigi ir šiandien nebijokime savo rankomis prisiliesti prie kryžiumi jau atlaužtos gyvenimo Duonos. Tos, kuri teikia amžinąjį gyvenimą. Tos, kuri mums yra pats Viešpats. Tegul Eucharistija tampa mano gyvenimu. Juk,kaip girdėjome, tik Ji laiduoja ir vienybę su Dievu, ir nemirtingumą.
Tad kai šiandien ieškosime duonos, pirmiausia pabuvokime ne maksimose ar iki, tačiau ir ant Golgotos kalno, kad suprastume, ką reiškia kryžiumi atlaužtos tikrosios duonos trupinėlis, kritęs į žemę, kad mes gyventume. Tegul ši Duona sustiprina, o Kraujo lašelis suvienija. Tikt tuomet būsime žmonėmis, sukurtais pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą, kai išdrįsime būti vieno Kūno ir Vieno Kraujo su Dievu. Eucharistija gali padaryti tai, kas mūsų akims ir protui atrodė neįmanoma.
