Ant Golgotos kalno patyčios, užgauliojimai, pajuokos. Čia nėra karaliaus ūmams būdingos pompastikos, nei iškilmingumo. Karalius ne tas, kuris valdo, reikalauja, linksminasi, kuriam lenkiasi daugybė tarnų, tačiau tas, kuris kenčia. Kaip paradoksaliai skamba tokia tikrovė.
Tačiau būtent tas vaizdas ant Golgotos kalno viršūnės, ko gero, tobuliausiai atspindi tą nuotaiką, tvyrojusią pasaulyje prieš šimtą metų, kada popiežius Pijus XI įvedė šią šventę. Besiplečiančios ideologijos, daugybės žmonių kančia, daugybės žmonių viltingas žvilgsnis į Kristų, ir paskutiniai šiame gyvenime žodžiai, skambėję ir tebeskambantys, tarsi malda. Štai, koks šios šventės kontekstas.
Šiandieną ir mes esame kviečiami žvelgti į savo Karalių ne aukštame, ištaigingame soste. Tačiau į Karalių, kybantį ant kryžiaus. Būtent tokį Karalių priimti reikia drąsos. Reikia tarsi išnirti iš to šurmulio. Juk parasta keikti, priekaištauti, tačiau kaip svarbu maldauti.
Daugybė žmonių, pareigūnai, kareiviai, net kartu nukryžiuotieji, tiesa, kaip netrukus patirsime, ne visi, – plūsta, šaiposi, kaltina. Atrodo, jog nieko naujo mūsų žemėje nėra. Juk už viską kaltas Dievas. Lyg taip ir turėtų būti. Kaip dažnai net ir šiandien girdime kažką panašaus…
Tačiau iš tokios aplinkos, iš tokios perspektyvos išnyra vienas žmogus. Tikrai ne idealus. Padaręs ne vieną klaidą, galbūt net nusikaltimą, už kurį nubaustas mirtimi. Jis nekaltina. Jis prašo tik kad Jėzus jį prisimintų. Tik tiek. Jis, be abejo, žino visus savo netobulumus. Nė kiek nebando teisintis. Labai greitai Viešpats jo prašymą išgirsta ir išpildo.
Kuo tai gali būti pamoka mums, šiandien susirinkusiems minėti Kristų Karalių? Pirmiausia viltimi. Šis Karalius prisimena. Prisimena ne netobulumus ar nusikaltimus, bet prisimena mus kaip asmenis. Šis Karalius yra tas, kuris neuždaro savo karalystės durų niekam. Šis Karalius yra tas, kurio gailestingumui nėra galiojimo laiko ar senaties. Galų gale, šis Karalius yra tas, kuriam nereikia dirbtinų sostų, pasaulio valdžios ar pompastiškos garbės. Jam užtenka kryžiaus žievės. Nors šiek tiek. Bet grubios kryžiaus žievės.
Kaip minėjau, Jį mes sutinkame ant Golgotos kalno. Čia Jis įžengia be ištaigingų kortežų. Dar daugiau, į čia Jis nepakylėjamas nei gausybės tarnų rankų ar debesų apsupties. Jis čia įžengia per žmogaus paniekinimo sirenas, išdavystės ir neapykantos bombų sprogimus, ar tylią Juo pasitikinčiųjų raudą, kurią, atrodo, tik Jis vienas gali suprasti.
Tik dėl to, ko gero, jis ir eina į čia, į tą kitokį, nesuprastą ir nesuprantamą sostą, kad būtų Meilė. Tiesiog atiduota mums, nukryžiuota dėl mūsų ir prisimenanti mus, nepaisant to, kad ir mes, kaip tas gerasis nusikaltėlis, taip dažnai būname tiesiog susipainioję savo gyvenimuose. Amen.
