I Gavėnios sekmadienis. A ciklas. Homilija.
Pirmojo Gavėnios sekmadienio evangelijos skaitinys pasakoja apie Jėzaus gundymus dykumoje. Atrodo, lyg tarp kitko Viešpats užsuka į dykumą prieš pradėdamas viešąją veiklą. Nebloga įžanga, nebloga starto linija. Visgi kodėl Jėzus užsuka į dykumą?
Evangelistas sako, kad čia Jis atsiduria tarsi ir ne savo noru – dvasios paragintas. Ties tuo, ko gero, neverta apsistoti. Neverta apsistoti ir ties svarstymais, kad dykuma – puiki vieta ekskursijoms. Tai daugiau transformuojanti vieta, išbandymų erdvė. Tuštuma, kuri mūsų gyvenimuose arba užpildoma bet kuo, arba be atvangos tebesiplečianti.
Vienok tikrai į tokią vietą Viešpats užsuka ne atostogauti ar atsigauti nuo žiemos iššūkių. O ir laikas čia praleistas – ne toks ir trumpas. Keturiasdešimt dienų. Skaičius keturiasdešimt, kaip žinoma, gali reikšti ir keturiasdešimt metų, kuriuos Išrinktoji tauta praleido dykumoje, prieš įžengdama į Pažadėtąją žemę. Šis skaičius gali reikši ir keturiasdešimt dienų, Nojaus praleistų arkoje, kai visą visatą siaubė tvanas, ar tiek pat dienų, Mozės praleistų ant Sinajaus kalno kalbantis su Dievu. Dar reikėtų pastebėti tai, kad per keturiasdešimt metų pasikeičia karta.
Žinoma, tai simbolinės reikšmės, tačiau jos daug ką primena. Ir galbūt pirmiausia tai, jog tokia dykuma, kurioje buvojo Jėzus, nėra vien tik fizinė. Žinoma, nuvykę į Šventąją Žemę, šiuo metu galime turėti visas galimybes pabuvoti joje, įsivaizduoti, kaip tas žemės lopinėlis atrodė Jėzaus laikais. Visgi šiandien norisi kalbėti apie kitokią dykumą. Dykumą, į kurią Jėzus užsuka tikrai neatsitiktinai. Ir, kas nuostabiausia, joje Jis randa mus, o mes galime rasti Jį. Gal ir kiltų klausimas, kaip tai įmanoma ir vargiai, ar įmanoma, juk niekada dykumoje nesame buvę, o evangelija kalba, kad čia Jėzus sutiko gundytoją. Neapsigaukim. Prisiminkime pirmąjį skaitinį. Adomas ir Ieva pakliūva į gundytojo žabangus. Jie yra išvaromi iš Rojaus. Jie tolsta nuo Dievo. Jie ir patiria visą dykumos kaip tuštumos svorį: nėra nieko, netgi Dievo horizonte vis labiau ima nesimatyti. O tai, ką susikūrei, labai greitai tampa dulkėmis.
Į tokią dykumą užsuka Jėzus. Ir būtent joje Jis patiria tai, ką ir kiekvienas mūsų patiriame – pagundų išmėginimus. Ir tai yra didžioji Gavėnios žinia, vilties žinia. Gyvenimo dykumose mes nesame vieni. Viešpats čia užsuka tikrai neatsitiktinai. Jis užsuka, kad į mūsų akiratį grąžintų Dievo ilgesį. Būtent tokį, kokį Dievas, pirmas žengdamas žingsnį link mūsų, visada turi rankose. Nes Jis nepaliauja ilgėjęsis mūsų. Ir kartu tokį, kokį mums gyvenimo dulkės labai dažnai jau yra užgožusios.
Tad šiandien tegul dykuma vėl tampa Viešpaties artumo bei ilgesio ženklu. Jėzus ir yra tam, kad visus išbandymus nugalėtume. Ir galop, ko gero, dykuma tegul būna ir vieta, ir laikas, kada pajusime link mūsų ištiestą gerojo Dievo gelbstinčią ranką. Popiežius Benediktas XVI yra kalbėjęs apie besiplečiančias dykumas ir mūsų misiją jose. Jis vienoje savo homilijų kalbėjo: „Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šitos dykumos, šitos tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą, suprantame kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės, kurie savuoju gyvenimu parodytų kelią į Pažadėtąją žemę. Šiandien labiau nei praeityje evangelizuoti – reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą”.
Tegul ta dykumos patirtis būna laikas, kada suprasime, jog iš tiesų neturime nei dviejų palaidinių, nei duonos, nei pinigų, o tik Jėzaus ranką savojoje. Tik evangeliją, kurios mums pakaks grumiantis su beprasmybe. Amen.
