XVIII eilinis metų sekmadienis. Homilija.
Po duonos padauginimo įsivyrauja įdomi diskusija tarp Jėzaus ir Jo ieškančios minios. Jau ir pati viso to priežastis keistoka, įdomi. Na, ir šiek tiek suprantama bent jau mums, gyvenantiems pelno ir naudos paženklintais laikais. Žmonės ieško Jėzaus, nes pavalgė. Nes patenkino patį svarbiausią kūno poreikį, kuris visais laikais, atrodo, yra žmogaus veiklos centre ir nė kiek neužleidžia savo pozicijų. Ir šiandien ieškome geresnio, sveikesnio, o kai kas – bet kokio maisto. Tam realizuojame praktiškai viską. Jėzus padaugino duoną. Jos užteko visiems. Netgi likučių kiekiai buvo įspūdingi. Tad kaip nesinaudoti tokia galimybe ir neieškoti to Mpkytojo, kuris savo geba padaryti taip, kad visiems užtgektų duonos? Galbūt net įvairiausių skonių, galbūt be gliuteino – vienu žodžiu, tokios, kokios reikia. Apsčiai. Į valias. Ir nemokamai. Ar taip tikrai gali būti, žinant, jog nemokami dalykai dažnai tampa mąsalu minioms? Ko gero į šį klausimą ir atsako pats faktas, kad minia ieško Jėzaus ir netgi Jam priekaiškatuja, kodėl jis palikęs aną, tokią patogią , vieiems žinomą, vietą ir spėjęs nusiirti į visai kitą krantą. Juk Jėzus tarsi ištrūksta iš minios rankų: Jo reikia ieškoti, dėti pastangas, Jis jau nebebus tuo maloniuoju alkio malšintoju pagal skonį ir reikalavimus. Todėl ta diskusija nėra iš maloniųjų.Tačiau kalbėdamas su žmonėmis, Jėzus žino net pačius slapčiausius jų paieškų ir net priekaištų motyvus. Duona. Ta, kuri geba atsirasti ir pradingti. Ta, kuri taip masina akis. Ir kurios taip norisi gauti, siekiant užsitikrinti sotų gyvenimą. Žmonėms Jėzus primena, kad Dievas visuomet yra pasirengęs numalšinti bet kokį troškulį.Jis tą nuolat daro: minią pavalgydina ne žmogus Jėzus, kurį jie nori kuo arčiau savęs turėti, bet Dievas, į kurį, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, neretai nekreipiama dėmesio. O reikia tik vieno.Tikėti. Visi poreikiai bus patenkinti, kai tikėjimas taps mano tikrove. Tad nuo ko pradėti? Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau reikia pradėti nuo to paties troškulio, to paties alkio. Tačiau ne pigiai nupirktos įvairiausių skonių, net ir apsaugotos nuo gliuteino, duonos, bet Jėzaus, kuris kaip Eucharistinė Duona, pasilieka su mumis per amžius.
Tad galbūt jau dabar reikėtų pradėti ieškoti ne duonos pagal skonį ir poreikius, bet Jėzaus – Gyvosios Duonos, teikiančios amžinąjį gyvenimą? Tad tegul pats Jėzus ir pamoko mus alkti ir ieškoti Jo…
