Viešpaties pasiuntiniams pasišalinus Sodomos ir Gomoros link, Abraomas liko stovėti prieš Viešpatį. Štai tokius žodžius girdime pirmajame šio sekmadienio skaitinyje. Atrodo, šiame sakinyje nėra veiksmo. Tai praktiškai nieko nelemiantis sakinys. Tačiau būtent ties juo šiandien ir norisi stabtelėti.
Abraomas stovi prieš Viešpatį. Būtent taip – stovėdamas prieš Viešpatį, – jis išsako ne vieną žodį. Svarbu pastebėti, kad tai yra prašymo bei užtarimo žodžiai. Jis stovi, kad prašytų ir užtartų visus miesto gyventojus. Būtent taip jis ne tik vieną kartą išsako savo troškimą, tačiau nuolat Viešpaties akivaizdoje pasilieka.
Todėl šis sakinys padeda mums kiek kitaip pažvelgti ir į evangeliją. Mokiniai žino, kad Jėzus dažnokai užsuka į negyvenamas vietoves ir ten praleidžia nemažai laiko. Jie žino, kad Jonas Krikštytojas išmokė savuosius mokinius maldos. Kai kurie iš jų netgi priklausė Jono mokinių būreliui. Galbūt ir tuos pačius išmokytus žodžius dar prisiminė… Todėl taip natūraliai kyla prašymas išmokyti to, kuo pats Mokytojas gyvena.
Mokiniai prašo. Tai dar viena, manau, svarbi aplinkybė. Šiandien norisi prisiminti šį prašymą. Ką tai reiškia? Daugelis net nesusimąstydami, turbūt, atsakytume, kad Jėzus išmokė mokinius Tėve mūsų maldos žodžių. Ir tiesiog viskas. Nes taip turi būti. Tačiau ar užtenka tą žinoti? Ar užtenka tik mokėti ir tik žodžius, kuriuos, lyg testamentą, gauname iš kartos į kartą?
Malda niekuomet nėra tik žodžiai. Tai daug daugiau. Tad ko Jėzus moko, arba ko reikia, kad ne tik iškalbėtume žodžius, bet ir pasimelstume, užtardami vienas kitą?
Šalia žodžių Jėzus moko laikysenos. Buvimo ir išstovėjimo meno. Tik tuomet, kada būni prieš Dievą kaip asmuo, kai žvelgi į Jį veidas į veidą, iš tiesų meldiesi. O tai daug daugiau ir daug sunkiau, nei vien tik žodžiai. Juk laikysenos mes negalime išberti kaip žirnių į sieną: tiesiog arba būni, arba ne. Kas liečia vien tik žodžius – rodos, be galo paprasta. Nieko nėra paprasčiau ir lengviau. Tačiau ar daugybė žodžių dar reiškia maldą? Tik tuomet, kai žodžiai ir laikysena sutampa, galime kalbėti apie maldą. Maldą, kuri yra ir svarbus, ir sunkus darbas.
Taigi, brangieji, ar nevertėtų ir mums, kaip tam mokiniui, šiandien tiesiog paprašyti Jėzaus išmokyk melstis. Išmokyk savosios laikysenos, kurią galėčiau pridėti prie jau mokamų žodžių. Išmokyk išstovėti. Juk jeigu nebus išstovima, ko gero net ir patys reikšmingiausi prašymai labai greitai virs bereikalingais žodžiais, kuriuos net ir patys labai greitai pamiršime.Ar jie tuomet bus kam nors, apart istorijos naratyvo, dar reikalingi?
Kodėl svarbi maldoje laikysena? Kai žvelgiame veidas į veidą, akis į akį, kai esame kaip asmuo prieš Asmenį, galime išspręsti visas problemas. Labai prasmingai yra pasakęs šventasis popiežius Jonas Paulius II, kad Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje, būnant prieš Viešpatį, priklaupus prieš Eucharistinį Jėzų, išsprendžiamos visos pasaulio problemos. Tik ar šiandienis pasaulis dar moka atsiklaupti?
Nepasiduokime pagundoms, jog atsiklaupimas – tai yra vergų laikysena. Ne. Tai sūniškumo laikysena. Asmens buvimo prieš asmenį laikysena, ne tik panaši, bet ir visiškai tokia pat, kaip Abraomo laikysena. Nes ji talpina savyje pagarbą ir autoritetą. Būtent to ir Jėzus mus moko, pats nuolat būdamas Tėvo reikaluose.
Šiandien minime senelių ir pagyvenusių žmonių dieną. Jie mums naujieji vilties ženklai, primenantys, koks galingas yra nuolankus ir pasitikintis žvilgsnis, Viešpaties garbinimas visa savo esybe. Žvelkim į juos ir matykim Jėzaus laikysenos atsikartojimą bei vilties liudijimą. Palaimintasis arkivyskupas ir kankinys Teofilius teprimena mums savo pavyzdžiu apie Abraomo ištvermę maldoje ir būtinybę šiandien ir dabar užtarti ne tik klystančius miestus, bet ir visą visuomenę. Amen.
