(XIX eilinis metų sekmadienis, B ciklas. Homilija)
Netrukus skaičiuosime paskutiniąsias vasaros dienas. Šis laikas daug dovanojo, apie daug ką priminė. Ne veltui Bažnyčia jau keletą sekmadienių iš eilės kviečia mąstyti apie Duoną. Duoną, kuri kitokia, nei mūsų parduotuvėse sutinkama. Tau Duona, kurios dosniai mums atriekia Viešpats. Šiandieną leiskimės mąstyti apie Viešpaties globą. Pranašo Elijo pavyzdys šiandien taip mums visiems suprantamas. Ko gero visi esame pabuvoję dykumose. Tiesa, ne tokiose, į kurias galima nukeliauti praktiškai spustelėjus vos vieną kompiuterio klaviatūros mygtuką, ir tiesiog gėrėtis kerinčiais smėlio ir dulkių karalystės vaizdais. Šiandien norisi, kad prisimintume kitokias dykumas, į kurias, vienok, esame nukeliavę be technologinių galimybių. Net žodis „nukeliavę“ čia nebūtų tikslus, nes tą dykumos, sausros, periodą esame patyrę. Puikiai jį atvaizduoja pirmasis skaitinys. Pranašas Elijas ne tik yra dykumoje, bet jis ją patiria, kai, rodos, tiek daug aplink pavojų, kai esi vienui vienas. Bet kas gi atsitinka tuomet? Atrodo, pačiu sudėtingiausiu momentu, kai beliko tik melsti mirties, angelas atneša paplotį ir duonos. Brangieji, Kristaus sekėjo kelias visada driekiasi per dykumą. Nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs šios subtilios patirties. Kartais tas išbandymų laikotarpis yra tikrai sudėtingas, o sąlygos sunkiai pakeliamos žmogaus jėgoms. Pranašas Elijas pamatė paplotį ir vandens ąsotį angelo rankose. Kiekvieną iš mūsų Viešpats gelbėja pats tapdamas kelionės maistu visiems. Ilgėkimės tos tikrosios Duonos, ieškokime Jos. Sutelkime dėmesį ne vien tik į praeitį, bet žinokime, kad Viešpats maitina mus dabar. Tiesa, Eucharistinės duonos trupinėlį žmogaus akiai dar reikia surasti. Gal net Jį prisijaukinus, nes kol į Jį nesutelksime dėmesio, tol jis tiesiog tūnos tarp daugybės dykumos smėlio dulkių. Reikia suvokti, jog tai – visos žmonijos gyvastis. Be jos, be to kuklaus Eucharistinės Duonos trupinėlio, netenkame gyvenimo pagreičio, imame tik inertiškai egzistuoti, galbūt net patys to nesuvokdami. Šiandien prašykime, kad nepaliautume šio tikrosios duonos trupinėlio ieškoję. Jį turėdami rankose, pereisime ir dykumas, ir lūžtantį ledą. Beskaičiuojanti paskutiniąsias dienas vasara, tegul primena mums apie tai, jog esame iš tiesų gyvi ne vien tik fizine, prekybos centruose randama įvairaus dydžio, skonio ir sudėties duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Dievo Žodis tegul būna kiekvienam mūsų tas ąsotis vandens, taip reikalingo dykumoje, kad nepasiklystume tarp dulkių, o visada atlaužta Eucharistinė Duona – pats Viešpats, – teprimena mums, jog mes esame ne bevardžiai mechanizmai, tačiau asmenys, kuriems pats Dievas dovanojo ir dovanoja gyvybės kvėpsmą.
