Prieš mūsų akis išnyra Gerojo Ganytojo figūra. Kokia esminė Gerojo Ganytojo žymė? Šiandien ji agtrodo perdėm kukliai ir paprastai, ko gero, todėl neretai ir prasprūsta pro mūsų akis.
Gerasis Ganytojas pažįsta savąsias avis. Prieš svarstydami apie šią Jo savybę, pabandykim prisiminti tuos, kuriuos mes pažįstame. Ne saugiai laikome draugais kokio nors socialinio tinklo paskyrose ar sąrašuose, bet pažįstame – kalbamės, pasitikime, žvelgiame į veidą. Ko gero ne tiek ir daug susidarytų tokių žmonių.
Šiandien pažinti – reiškia plaukti prieš srovę. Reikia pripažinti, jog iš tiesų nelengva tam ryžtis, kai tiek daug susipriešinimo, kai atrodo, jog iš visų kampų tik ir styro priešo ausys. To, kurio prigimtis tik kenkti, kėsintis. Tuo tarpu pažinimas – visai kas kita. Tai ir ėjimas kartu išklausant, diskutuojant, atveriant vartus. Tai – pasitikėjimas. Tai – matymas ir džiaugsmų, ir problemų. Netgi to, kas patiems plika akimi nematoma. Tik tas, kuris pažįsta, geba ne uzurpuoti kito gyvenimo, kito pasirinkimų, bet pasiūlyti geriausią savirealizacijos variantą.
Pažįstantis Ganytojas ne tik turi savo avims laiko. Jis tiesiog gyvena jomis. Jam nereikia atkartoti savo kaimenės gyvenimo kelio, tačiau Jis savanoriškai tą daro, trokšdamas, kad nė viena avis kewlyje nenusilptų, nepasiklystų, kad po įtamtos dienos sugrįžtų į Tėvo namus. Tik tam jis eina priešakyje. Tik tam jis yra tame pačiame kelyje, kuriame yra avys. Dar daugiau, Jis neapsiriboja tik atlikdamas savo pareigas, tačiau geba kalbėtis su kiekviena avimi, žinodamas ir vardą, ir netgi tai, ko pati avis apie save nežino.
Daug kam atrodys, jog tai tik utopija, jog taip nebūna. Tačiau ar ne tuomet, kai apninka tokios mintys, abejonės, pažįstantis Ganytojas nesilenkia prie mūsų, kad ištrauktų mus iš tokios duobės? Ir daugybės kitų duobių, į kurias įpuolame praktiškai kasdien. Tai ir abejonės, tai ir dairymasis ilgintis mėsos kupoinų Egipto puodų. Ir dar daug kitų duobių, be galo subtilių, tačiau neturinčių nei vardo, nei prasmės. Ganytojas niekada nepalieka tų, kurias pažįsta.
O ką daro avys? Šventasis popiežius Grigalius Didysis kiekvieną mūsų kviečia patyrinėti, kokios avys iš tiesų esame, ar ryžtamės keliauti iš daug ko prisodrintos širdies į paprastą širdį – iš lengvatikystės į kontempliaciją.
Tai nėra lengva kelionė. Tačiau būtent toks kelias garantuoja amžinąsias ganyklas. O pradėję juo keliauti, visuomet pasieksime tikslą. Tad nepraraskime vilties. Nenustokime žengę dar vieno žingsnio ir todėl, kad žinome, jog kartu su mumis tuo pačiu keliu dalijasi ir Tas, kuris mus pažįsta, kuriam mes rūpime.
Tad turėkime drąsos paprastai širdžiai. Ir link jos nesibaiminkime eiti. Vis labiau pasitikėdami ir pažindami Tą, kuris mus jau pažįsta. Būtent tokios krypties, tokio mūsų nusiteikimo reikia viso pasaulio ateičiai, nepelnytai pasiklydusiai triukšme ir netikrume. Tad bukime pasiryžę tiesiog dovanoti pasuliuI ateitį. Tačiau žinokime, kad tik stovint vietoje, dairantis ar pasikliuajant tik dirbtinu draugų sąrašu socialiniuose tinkluose, to nepasieksime. Visada geriausią varientą mums siūlo Tas, kuris mus pažįsta ir nepaliauja pažinojęs mus – Gerasis Ganytojas, už avis guldantis net gyvybę. Amen.
