Pripažinkime, evangelijos epizodas kiek netikėtas. Ko jau ko, bet iš virvučių surišto rimbo Viešpaties rankose tikrai nesitikime. Nesitikime ir to, kad jis bus panaudotas šventykloje. Ką jau kalbėti apie užrūstintą Dievą. Neretai mums atrodo, kad dievo užduotis pabūti kūdikiu per Kalėdas, nusišypsoti iš kokio nors šventinio atviruko, tarsi į kokias sąskaitas suvesti mūsų gerus ir blogus darbus. Ir viskas. Jokių rūpesčių ir gal net apsimoka. Tačiau šiandien viešpats kitoks. Tokio Jo neperteikia nė vienas atvirukas. Ir negali perteikti. Viešpats rūstus. Kas gi užrūstina? Viešpats ateina į šventyklą, vietą, kuri skirta Jam, į savo namus. Ir ką ten randa? Bruzdesį. Įvairiai galėtume bandyti jį pateisinti. Kai kam gali pasirodyti, kad tai – teisingas bruzdesys, juk Viešpats tikrai bus gailestingas, jei už nuodėmes bus papjautas gyvulys ir paaukota auka, viskas bus gerai, jei žmogus raidiškai laikysis Įstatymo reikalavimų. Ir visi nori išpildyti tuos reikalavimus vienaip ar kitaip. Kakas čia pat perkasi gyvulį atsiteisimui už nuodėmę, kažkas, kaip Marija su Juozapu ieškosi poros purplelių arba dviejų balandžiukų. Viskas vienoje vietoje, viskas patogu ir puiku. Tad kas užrūstina Dievą? Tai, kad Jo namuose Jam pačiam nelieka vietos. Tai, kad šventykla lieka patogia šventykla žmonėms, tačiau tokia, kokioje nėra Dievo. Ir tas rimbas šiuo atveju atlieka jau ne baudėjo, bet gelbėtojo vaidmenį, nes būtent jo prireikia, kad būtų atstatytas tautos – žmogaus – santykis su Dievu. Teisingas santykis, kuriame ir Dievas turėtų savo vietą. Reikia pripažinti, kad toks procesas nėra malonus, kaip ir kiti kokie nors apribojimai ar priemonės. Tačiau visgi reikalingas. Norisi mąstyti šiandien ne vien tik apie fizinę Jeruzalės šventyklą, pinigų lėkšteles ar išgyvenimo modelius, kaip kai kas moderniai bandytų pasakyti. Šiandien reikia žvilgsnio į širdies šventovę ir maldą. Ką Jėzus ten galėtų pamatyti? Ties tuo galėtume ir stabtelėti. Širdyje taip pat galime rasti visko: A ir B, pagrindinių ir atsarginių planų, idėjų paprastoms ir juodoms dienoms. Bet ar tai atiduota laiko ir visatos Kūrėjui? O ir maldos metu dažniausiai susikoncentruojame į žodžius, jų gausą, prašymus, reikalavimus: man reikia to ar ano, man reikia greitai, Bet ar lieka vietos dievui, jo valiai, Jo žodžiui? Jei ne, tai, ko gero, mūsiškė žodžių gausa niekuo nesiskiria nuo to šventyklos šurmulio, kurį Viešpats, panaudodamas rimbą, bent jau sudrumsčia. Šiandien, išklausę šios iškilmės skaitinius, atminkim vieną labai svarbų dalyką: Dievo šventove, kaip sako apaštalas Paulius laiške Korintiečiams, esame mes, ir mūsų gyvenimo centras yra Viešpats. Tačiau jei Jis nėra centre, arba dėl kažkokių priežasčių tas mūsų žvilgsnis į Jį iškrypo, tik rimbas gali padėtį ištaisyti. Tad nebijokime ir rimbo: kartais reikia jo kaip priemonės, kad nepasimestume, kad nepradėtume vergauti chaosui. Minime Laterano bazilikos pašventinimo metines. Visų bažnyčių motina tegul primena mums tą versmę, kuri džiugina Viešpaties miestą ir kuria esame išgelbėti. Amen.
GELBĖK, VIEŠPATIE, MANE SAVO RIMBU
