Turbūt visi esame išgyvenę situacijų, kai pokalbis pasikeičia netikėta linkme. Įstatymo mokytojas ėjo pas Jėzų, manydamas, jog savo rankose turi visas vadžias pokalbiui moderuoti taip, kaip jam patinka. O juk ir ėjo jis tik pasitikslinti, paklausti. O viskas netikėta linkme pasisuka, Jėzui, rodos, nieko naujo taip ir nepasakius, neišvedus kokios nors formulės ar filosofinių kategorijų. Tiesiog priminus tai, kas pačiam Įstatymo mokytojui turėjo būti daugiau, nei aišku.
Tačiau nuo to, rodos, visiems suprantamo atsakymo, viskas pasikeičia, nes pats Įstatymo mokytojo tikslas kalbėtis pakimba ant plauko. Tad kaip negelbėsi situacijos.
Tačiau tas, rodos, perdėm aiškus Įstatymo mokytojo klausimas, visgi nepraradęs aktualumo. Šiandien jį reikėtų užduoti mums. Užduoti tiek Jėzui, tiek ir sau patiems. Kas yra artimas? Šitą klausimą mes turime išgyventi ypatingai tuomet, kai artimo kategorijai vis labiau priskiriame ne šeimos narius, kaimynus, tačiau formalius socialinių tinklų draugus, kai nebenorime ar jau nebemokame paprasčiausiai pasisveikinti, pasikalbėti.
Jėzaus nupasakojama situacija atrodo paprasta, kasdienė. Tokia, kokių žinome daug. Žmogui atsitinka nelaimė. Jam nepagelbsti tie, kurie labiausiai galėtų tą padaryti. Ateina į pagalbą tas, iš kurio nieko nesitikima. Apmąstydami šią situaciją, nebūkime greiti stebėtis kunigo ar levito poelgiu. Jie tiesiog nenori išsukti iš kelio. Jie nori išlikti nesusitepę kulto prasme, taip sakant, viską, ko reikalauja Įstatymas, atlikti itin skaidriai. Čia turime sustoti ir paklausti savęs, o kaip mes elgiamės. Galbūt taip pat viska atliekame formaliai, ir bijome pasukti į šalikelę, sugaišti laiko? Kiek kartų manome, kad bėda žmogų ištiko dėl negero gyvenimo būdo, ir padėti jam – tik laiko gaišimas. Taip sakant, teisiame. Nenorime stabtelėti. Norime išlikti formaliai teisiais ir nelaimėlį atiduoti arba toms institucijoms, kurioms reikia, arba tiesiog dar didesnei duobei. Tuomet tikrai nesame artimi tam žmogui nei mes, nei jis mums. Liekame formaliai teisūs ir dirbtinai švarūs. Tad kuo skiriamės tuo to kunigo ir levito? Samarietis elgiasi visiškai kitaip. Formaliai pats, gal net daugiau dėl istorinių ambicijų, būdamas netobulas, sustoja, pagelbsti tam, apie kurio teisumą galima tik spėlioti. Nelaimingajam išrinktosios tautos piliečiui. Samarietis ne tik skiria žmogui laiko, bet ir pasuka iš savo kelio, lydėdamas iki užeigos.
Kuo ši istorija aktuali mums, ko gali pamokyti? Pirmiausia tai yra priminimas, kad kiekvienas galime būti ir nelaiminguoju, ir kunigu, ar levitu, ir samariečiu. Tad nereikia susidaryti kažkokių išankstinių nuostatų. Juk kiekvieną mūsų iš įprasto gyvenimo ritmo gali staiga išmušti sunki liga ar vienatvė. Ir kaip reikės tuomet, kad kažkas paduotų stiklinę vandens, ar išgelbėtų gyvenimą pasikalbėdami. Iš kitos pusės, kiekvienas nuolat turime savų reikalų, tad ar išklysime iš kelio, ar dairysimės į kokią nors šalikelę, kurioje nerasime jokių pelningų projektų, tik kenčiantį žmogų, taip sakant, žmogų be perspektyvos. Ar šioje situacijoje bandysime išlikti formaliai švarūs ir užimti tik svarbesniais reikalais, o gal nepamiršime stabtelėti?
Kai pagalvoji, juk kiekvienas turime ir lazdą, kuria galime praskinti pakelės piktžoles, ir terbą, kurioje ne veltui mėtosi skatikas ir yra integruotas šlakelis aliejaus. Juos būtent mes galime ir turime panaudoti ir žaizdų gydymui, ir užeigos šeimininkui. Tad, kaip sako liaudies patarlė, nepamirškime lazdos, terbos ir tiurmos, tai yra, kad atėjus laiko pilnatvei, duosime apskaitą ne už tai, kiek kartų išlikome formaliai švarūs, bet už tai, kiek kartų išsukome iš kelio, stengdamiesi šlakeliu aliejaus įtrinti žaizdą ir skatiku užmokėti užeigos šeimininkui už slaugymą. Nes žaizdos, kad ir kokios rūšies jos bebūtų, visuomet yra žmonių žaizdomis. Amen.
