Yra temų, kuriomis tiesiog norisi dalintis nuolat. Yra temų, kurių geriau vengti. Ir yra temų, apie kurias kalbėti privalu. Šiandien mums, tikintiesiems, manu, svarbu kalbėti apie bendradarbiavimą. Nors, ypatingai tie, kurie klausėtės įdėmiau Dievo žodžio, sakysite, kad apie kažkokį konkretų bendradarbiavimą tarp kažko čia nekalbama. Taip, iš tiesų nėra pavartota tokio žodžio. Tačiau būtent juo norisi pakeisti tą, gal net kiek pabodusį žodį, išreiškiantį monetų skambtelėjimą aukų dėžutėje, ar kokią liūdnoką kupiūrą krepšelyje. Tiesiog šiandien norisi prisiminti, kad tikėjimas – Dievą ir mane sujungiantis procesas. Be abejo, jis prasideda nuo Dievo iniciatyvos ir, galima sakyti, netgi Jo nuolatinio ėjimo į pakraščius gebant rizikuoti dėka. Tačiau kita pusė skirta būtent žmogui. Žmogui, kuris pilnutinai save atrasti, pasak šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, gali tik Dievuje.
Būtent taip mes priartėjame prie bendradarbiavimo su Kažkuo, skiriant Jam kažką Tiesiog taip ir tiek, kiek Jis yra su mumis ir dėl mūsų. Grįžkime į dvi situacijas, apie kurias kalba šio sekmadienio Dievo žodis. Našlė. Renka malkas, kad paskutinį kartą išvirtų viralo sau ir sūnui. O toliau, kaip sakoma, kaip Dievas duos…Ji išgirsta pranašo Elijo prašymą, ir, nepaisant akį rėžiančio nepritekliaus, tiesiog padaro palootėlį pranašui. Iš to, ką turi. Iš to, ką buvo numačiusi paskutinei dienai. Taip sakant, ji į tą paplotėlį įmaišo ne tik šlakelį vandens ir žiupsnelį miltų, tačiau tiesiog viską.
Praverkime šventyklos duris. Čia yra Jėzus. Jis visai netoli aukų skrynios. Skrynios, kuri jau tapusi vos ne centrine vieta šventykloje, nes pro ją praeiti – lyg gero tono ženklas. Jėzaus paprasčiausiai galima nepamatyti, tačiau pro aukų skrynią praeiti – jau nusikaltimas. Daug kas tiesiog praeina iš reikalo, lyg atlikdami kokią tai, savaime tapusią privaloma, procedūrą. Tiek permaldaujant Dievą tiek dėkojant Jam už malones, tiek atliekant kokias nors kitas Įstatyme numatytas normas – vis tas pats ir taip pat. Ir tai tampa rutina. Rutina, kai net Jėzaus nepastebima.
Galbūt evangelistas šį faktą pamini specialiai, juk dar neatėjusi Mesijo valanda, juk dar Jo niekas nepažįsta. Tik aplinkybės, kurias mokiniai prissimins po Prisikėlimo, jau apie tai byloja.
Tačiau vėlgi grįžkime prie paties aprašomo fakto. Našlė. Kažkuo panaši į našlę Elijo laikais.Na, galbūt jas skiria keli šimtmečiai. Ji į aukų skrynią įmewta visą, ką turi. Nuo to momento atmestasis, nelaimiongasis, netgi visuomenės pasmerktas žmogus tampa pavyzdžiu. Pavyzdžiu, kuris turi ir mus pamokyti. Tik vienos vienintelės taisyklės: Dievui užtenka ir trupinėlio, tačiau mes patys juk gauname tiek, kiek duodame.
Tad išdrįskime duoti Dievui galbūt ne aukų dėžutėje išdidžiai skambantį skatiką, bet dalelė savo laiko, visą savo džiaugsmą, net ne vieną nukritusią ašarą, daugybę laikmečio mums padiktuotų sunkių pareigų ir darbų, be išlygų visas ligas, negales ir viltis. Tuomet tikrai pajusime, kad nei gyvenimo miltai baigiasi, nei malonės vanduo išdžiūva.
