Vos tik išpažinęs Jėzų Mesiju, Petras paprašo stabtelėti, ir bando pasakyti, koks iš tiesų turėtų būti Mesijas. Jam atrodo nesuprantama, kodėl Mesijas turįs kentėti ir net mirti. Jis mano, kad Mesijas – tai didis lyderis, kurio tiesiog gera klausyti, už kurį verta kovoti ir kuris turi slaptą sąrašėlį savo sekėjų, kuriems už ištikimybę turėtų būti kažkaip atlyginta, Atrodo, tokios iliuzijos kažkur girdėtos. Galbūt net ne tik girdėtos. Išsakydamas jas, Petras tampa Dievo gyvenimo korepetitorium. Tačiau ar pats Petro poelgis nėra kažkaip pažįstamas? Pasivedėti Jėzų į šalį ir išsakyti Jam savo nuomonę, netgi nurodyti, koks Jis turėtų būti, kad atitiktų visų norus, suvokimą ir viltis? Tik iš pažiūros toks apaštalo elgesys atrodo šokiruojančiai, ir pavojinga manyti, jog šiuolaikinis žmogus nedrįstų taip pasielgti. Todėl šią situaciją, išnyrančią iš karto po išpažinimo, mes turime atpažinti. Jėzus visiems turi laiko. Ne tik su Petru, bet ir su kiekvienu iš mūsų Jis yra pasirengęs stabtelėti, net paėjėti truputėlį į šalį, kad galėtume Jam išpasakoti viską. Kita vertus, tokia pauzė kelionėje reikalinga ir tam, kad pats Viešpats ištaisytų be galo dažnai mums pasitaikančius klaidingus Mesijo įvaizdžius, ne tik pagrūmodamas pirštu, bet ir sudrebindamas, pabardamas, parodydamas kitokią, nei mūsų įsivaizdavimai, tikrovę. Petro kalboje atsispindi žmogiškojo mąstymo gijos. Neretai juk ir mes manome, kad Mesijas turėtų vienaip ar kitaip pasielgti. Kitaip Jis mūsų akyse labai greitai neteks Mesijui priklausančių privilegijų. Žinoma, tokių, kokias mes patys ir sukūrėme. Ypatingai šiandien manome, kad Mesijas turėtų būti arba perdėm gailestingas, visus tiek mylintis, kad mums beliktų tik perfrazavus šventąjį Augustiną, gyventi ir daryti ką norime tiesiogine šio sakinio prasme. Kita vertus Mesijas, atrodo, turi turėti tik mechaninį kalkuliatorių ir nuolat spaudyti jo klavišus, skaičiuodamas, kiek kartų tobulai įvykdėme savo pačių ranka užrašytą reikalavimų raidę. Ar nesame įkalinti tokio dvipusio įsivaizdavimo? Visa tai yra klaidingi ir klaidinantys įvaizdžiai, ties kuriais neturime apsistoti. Dievas, Mesijas negali būti kaip nors apribojamas. Jis tiesiog nėra tai, kaip mes mąstome ar norime įsivaizduoti. Tad šiandien, kai apmąstome tiek Petro išpažinimą, tiek kažkiek net įžūlokai atrodantį bandymą pasakyti pačiam Jėzui, koks turįs būti Mesijas, ryžkimės ir patys būtinam kiekybiniam šuoliui nuo to, kaip viską įsivaizduoja žmogus iki Dievo plano atsukti nugarą plakantiems. Šiandien neužtenka vien tik raidiško žinojimo, koks turi būti Mesijas. Stabtelint ties tuo, prieš akis turėsime ne Gyvąjį Dievą, tačiau tik pilką Dievo eskizą. Nebijokime priimti Viešpatį, kaip kasdien kitokį, kasdien pasiryžusį kentėti ir mirti už mus visus. Nebijokim tokį Jį atpažinti savo kultūroje, savo kasdienybėje. Nebijokime ir liudyti Jo – kryžiumi mums dovanojusio ir nuolat dovanojančio gyvenimą. Švenčiausioji Mergelė Marija, kurią laimingą įtikėjusiąją atrandame kryžiaus papėdėje, padės nenutolti nuo šios tiesos. Amen.
DIEVO GYVENIMO KOREPETITORIAI.
