Šiandien, apmąstant XX eilinio sekmadienio Dievo žodį, prieš mūsų akis iškyla minios vaizdas. Tiesa, ne tokios minios, kuri gyventų vien tik pagal savo taisykles, ne tokios, kuri vadovautųsi taisykle kas pirmesnis – tas gudresnis. Netgi ne tokios, kuri neturi nuomonės, ir viską daro mechaniškai, pagal kažkieno nurodytas gaires. Neretai minią mes įsivaizduojame būtent taip. Nereikia sakyti, jog esame neteisūs. Nereikia nė spėti, kad nenorėtume su ja adaptuotis – tiesiog būti joje nepatogu, net nesaugu. Iš kitos pusės, kad ir kaip nenorėtume, tačiau neretai mūsų laikysenoje yra tam tikrų bendravisuomenei būdingų bruožų: pasiduodame kažkieno iniciatyvai, bijome plaukti prieš srovę ir panašiai. Visgi šio sekmadienio Dievo žodis kalba apie minią, kurios nereikėtų bijoti. Tačiau atvirkščiai – siekti integracijos joje, netgi paminant išankstines mintis, jog būti minioje nepatogu, jog joje nėra jokios naudos, vien tik triukšmas. Kitokia minia – tai Dievo garbinimo minia, susirinkusi kartu. Pranašas Izaijas kalba apie laikus, kada visi, susirinkę iš visų kraštų, garbins Dievą Jeruzalėje. Žinoma, tai mistinis vaizdas, mistinė, būsimoji tikrovė. Jeruzalei, šiam miestui čia tenka mistinis vaidmuo, išreiškiantis tai, į ką turi krypti visų akys. Šiandien visų akys krypsta ne į fizinę Jeruzalę. Mus į vieną vietą surenka Dangiškoji Jeruzalė, prasidedanti ant Golgotos kalno. Į tai turi krypti mūsų mintys ir žvilgsnis. Būtent čia užtenka vietos visiems. Pabandykim apžvelgti akimis šią minią. Nepavyks jos aprėpti. Atraskime joje save. Šią užduotį, šį darbą kiekvienas turime atlikti jau dabar. Juk mūsų visų tikslas – būti Dievą garbinančioje minioje. Čia individualybė, noras būti išskirtiniu nevaidina teigiamos rolės. Atvirkščiai, tiek kiek bandome pasisavinti Dievą, įsprausti Jį į patogios tylos ar tylinčių bažnyčios skliautų rėmus, tiek nesame krikščionys ir mums dar nearti iki tos vietos, iš kurios visi drauge galėtume žvelgti į Naująją Jeruzalę. Joje turime ir privalome sutilpti mes visi. Jėzus daug kalbėjo apie Dangaus Karalystę. Todėl visai natūralu, kad besiklausančiųjų tarpe kilo daug diskusijų, klausimų. Ir tas klausimas apie Dangaus Karalystės ribas, Dangaus Karalystės piliečių skaičių atrodo toks savalaikis. Atsakydamas į šį klausimą, Jėzus nenurodo konkretaus skaičiaus. Ir tai yra ne tik mums visiems viltis, kad Dievą garbinančių skaičius neapribotas šimtu keturiasdešimt keturiais tūkstančiais, kaip gali atrodyti. Tačiau nereiškia, kad nereikia šios Karalystės siekti, dėl jos gyventi, eiti ten, kur visi kartu garbintume Dievą. Tą turėtume daryti nuolat. Dar daugiau, Jėzus perspėja neapsiprasti, kad dėl kažkokių nuopelnų vieta šioje Karalystėje mums jau priklauso ir tas Jaunikis, su kuriuo neretai tapatinamas evangelijose Dangaus karalystės Šeimininkas, maloniai teiksis mūsų laukti, laikys mums rezervuotas vietas. Ne. Dangaus Karalystei mes turime ruoštis, kaip visus mūsų lūkesčius pranokstančiai tikrovei. Šiuo atveju užduotis šiam laikui, šiai savaitei ir šiai dienai, kad sutikę ten Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus iš rytų ir vakarų, gebėtume ten pamatyti, sutikti ir save, gal ne tarp pirmųjų, kurie paskutiniai, bet tarp paskutinių, kurie pirmi. Amen.
DIEVĄ GARBINANTI MINIA
