„Ką turėčiau daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ – klausimas, kuris kankina ne tik tą evangelijos pasakojimo jaunuolį. Jį žinome mes visi.
Tačiau neretai ir bijome jo. Galbūt dėl menamo atsakymo varianto: jei nori laimėti – turėk loterijos bilietą. Abejojame ar jį turime. O gal dėl to, jog atrodo, kad tas amžinasis gyvenimas – tai, kas skirta ne man. Lyg per aukštai iškelta kartelė būtų, o mums pakaktų tik trupinėlio, kokio nors menkučio to amžinojo gyvenimo vertės procento, jei jis čia ką nors reikštų. Nieko daugiau.
Todėl ir bijome sugrįžti prie šio klausimo. Tiesa, ko gero, ne klausimo bijome, tačiau nepatogaus, netipiško atsakymo į jį. Atrodo, kad Jėzus būtent tokius atsakymus ir mėgsta. Neretai atsakydamas žmonėms, jis sulaužo nusistovėjusias taisykles, paneigia nuo amžių galiojusias konstantas, visą visuomenę įstatydamas į tai, apie ką dar nemąstyta ir nepatirta. Argi Jėzus negalėjo tam jaunuoliui tik palinksėti galva, vietoj tokio sunkaus atsakymo? Taip būtų ir patogiau, ir racionaliau, ir pragmatiškiau, nes būtų išvengta kitų aplinkinių nesupratimo.
Jaunuolis ateina pas Jėzų jausdamas tam tikrą širdies drebulį, netikrumą. Jis viską žino, jis viską turi. Tačiau ar šie du dalykai geba garantuoti amžinąjį gyvenimą, kitaip tariant, ar jie – tai tas laimingas loterijos bilietas, kuriam įsigyti būtų verta tų dviejų eurų ar dar kokių tai monetų investicija? Atsakydamas, Jėzus viena vertus lyg ir patvirtina jaunuolio kryptį: žinai įsakymus, visko turi, ko reikia žemiškajam gyvenimui. Tai svarbūs dalykai. Jie reikalingi. Tačiau ne vien jie. Svarbiausias dalykas šalia šių dviejų – mylėti. Atrasti šalia savęs brolius ir seseris. Ne konkurentus, nuo kurių reikėtų apsisaugoti, bet tuos, be kurių dangaus nepasieksi, nes jis prasideda nuo susikabinimo rankomis. Tai sunkiai įgyvendinama tikrovė. Evangelijose ji vadinama ir ieškomu lobiu, ir brangiausiu perlu, ir Dangaus Karalystės turtais.
Kas jungia visa tai? Suvokimas, jog norint laimėti amžinąjį gyvenimą- reikia pastangų, reikia ištvermės. Tokia perspektyva net apaštalams atrodo varginanti, keista, neraminanti. Ar verta dėl viso to eikvoti savo laiką, jėgas, idėjas? Atsakydamas apaštalams, Jėzus primena, kad nė viena žmogiškoji idėja dėl amžinoji gyvenimo nenueina veltui. Taip, nėra lengva mylėti, nėra lengva paduoti vienas kitam ranką. Tačiau Dievas visuomet palieka galimybę. Galbūt tokią mažą, tarsi adatos ausį, tačiau tokią, pro kurią įeiti įmanoma. Kokia tai galimybė? Tai pastebėjimas, kad Dievas veikia dabar, kad Jis veikia mūsų istorijoje, galų gale, kad Jis eina kartu su mumis padėdamas atpažinti kiekvieną galimybę ir ja pasinaudoti.
Na, ir norisi linkėti kiekvienam iš mūsų, išgyvenančiam spalio mėnesį vieno labai svarbaus dalyko. Čia pat, visai šalia mūsų, draikosi gija, jungianti mus su pačiu Marijos langu danguje. Nepraraskime jos iš akių. Ji jau dabar yra perverta per visas adatų ausis, dažnai tik mūsų akims atrodančias baugiai ir varginančiai.
Tad nepamirškime, kad amžinąjį gyvenimą galime laimėti ne turėdami laimingą loterijos bilietą, išspausdintą prekybos centro terminalų laimingai susiklosčius aplinkybėms, bet žengdami labai konkretų žingsnį link visada šalia mūsų esančio kito. Tokia ta dangaus loterija, kurioje vien tik bilietų turėjimas nereiškia laimėjimo.
