XVII eilinis metų sekmadienis. B ciklas. Kauno arkikatedra bazilika. Homilija. 2024.07.28 Visiems puikiai žinoma, labai gerai suprantama ši evangelijos ištrauka. Atrodo, ji puikiai tinka vasaros pabaigai, kada taip paprastai ima kvepėti duona. Galbūt ne vienas iš mūsų būtent tokio laiko ilgimės, su nostalgija prisimindami namus, kuriuose yra duonos. Visgi paprastos duonos kvapas tampa vis didesne retenybe. Atrodo, kad jo vietą vis labiau užima greičio ir patogumo diktatūra. O ir pats žmogus vis nežino ko trokšti. Atrodo, jog dirbtinis intelektas tampa patrauklesniu ir patogesniu už paprastą mintį, o beišsitrinančios sienos ir ribos su savimi nusineša kultūrą, kaip nereikalingą baląstą. Sudėtinga perspektyva, kurioje paprastam duonos kvapui nelieka tiek daug vietos. Ir visgi, ar anie žmonės, norėję Jėzų paskelbti karaliumi, taip nutolę nuo mūsų? Ko gero ir jie alko bei troško, praktikavo religiją – juk jie keliavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Evangelistas apie tai užsimena, primindamas laikotarpį, kada duonos padauginimo stebuklas įvyko – tuomet buvo daug žolės. Daugybė žmonių ėjo kartu su Jėzumi. Evangelistas sako, jog jie buvo matę Jo daromus stebuklus. Galbūt ir kitų būrių, panašiu metu keliavusių panašiu maršrutu į Jeruzalę buvo? Tačiau jų tarpe nebuvo Jėzaus. O galų gale mums tai nėra ir svarbu. Jėzus užkopia į kalną. Visa daugybė susispiečia aplink Jį. Viešpats ilgai kalba. Žmonės ištroškę kiekvieno žodžio. Net paties paprasčiausio, sklindančio iš Dievo lūpų. Mums taip suprantamai atrodo apaštalų rūpestis žmonėmis – jie pavargę, vietovė tuščia, kelias tolimas.Šioje perspektyvoje kvietimas pavalgydinti visą minią atrodo toks banalus ir netikroviškas. Tačiau padėtį gelbsti vaiko elgesys: visi mes žinome, kad vaikai pasižymi nuoširdumu. Būtent šios savybės dėka apaštalai, ko gero, sužino apie kelis kepaliukus duonos ir žuveles. O argi stebuklui reikia ko nors daugiau? Na, nebent vaikiškai naivių rankų, kurios kiekvieną kepalėlį ir žuvį pakylėtų link Viešpaties, neštų dalinti ir vėliau iš žole apaugusios vietovės rinktų likučius. Tik tiek. Tačiau taip unikalu ir nepakartojama. Viešpats laimina tai, ką link Jo, o vėliau – link artimo, atneša žmogaus rankos. Kas taip kuklu ir menka, kas geba įkristi į pasaulio didybės ir garbės plyšį. Šis duonos padauginimo įvykis visą žmoniją rengia paties Viešpaties laikui. Kada Jis vėl bus ant kalno. Kada žmogus ir vėl trokš ne duonos ir žaidimų, tačiau realios tiesos. Kada pats Viešpats kris, tarsi tikrosios Duonos trupinėlis į žemę. Tam, kad žmogus mokėtų trokšti ir ilgėtis tikrosios duonos. Šiame įvykyje dalyvaujame ir kiekvienas iš mūsų. Prieš mūsų akis galbūt tik trupinėlis. Tačiau tikrosios Duonos, teikiančios gyvybę. Kaip nuostabu, kad Jis gali būti mūsų rankose, kad jis skirtas ne mistinei juodai dienai, tačiau dabarčiai. Tik ar mes mokame trokšti ir alkti? Tegul Tas, kuris yra prieš mūsų akis, sužadina Jo paties troškulį. Eucharistijos troškulį. Tegul toks troškulys niekad neišsisklaido ore. O mes jau šiandien tiesiog labai parastai sėskimės į tą vietą, kurioje yra daug žolės, ne vien tik vildamiesi, tačiau ir žinodami, kad tikrosios Duonos – Eucharistijos, numalšinančios kiekvieno dvasinį troškulį – užteks visiems. Juk trupinėlių niekas niekada negali suskaičiuoti, tačiau mes galime jų trokšti jau dabar.
AR MOKU ALKTI IR TROKŠTI?
