Pradėjome Adventą. Visi puikiai žinome, kad tai – laukimo metas. Tačiau kartu tai ir problematiškas laikas. Jis neišvengiamai susijęs su rudenine dargana ir tamsa, ilgomis naktimis, vis dažniau pasirodančiomis snaigėmis. O taip ilgimės šviesos. Galbūt todėl jau dabar matome vis labiau išpuoštas gatves, o ir mes patys taip ilgimės šviesos, jaukumo. Atrodo, to, ko tikrai neturi nei prasidėjusi žiema, nei juo labiau Adventas. Galbūt todėl šį laiką vis dažniau stengiamės saugiai paslėpti tarp girliandų, blizgučių, patraukliai atrodančių menkaverčių daiktų ir ne ką už juos vertingesnių galimybių pasiūlos. Paslepiame, nes baigiame pamiršti, ką reiškia tikras laukimas, ką reiškia pastangos, veiksmų programa, kad atpažintume Viešpatį, einantį link mūsų. Atrodo, tai visai suprantama, kadangi ir evangelija kalba apie laukiančius sukrėtimus. O to visai nesinori. Nesinori galvoti apie ateitį. Rodos, užtenka tik šiandienių, trumpalaikių blizgučių. Tačiau ar tik tiek, ar tikrai Adventas neturi perspektyvų, kadangi ateitis ima gluminti ir taip mažėja vilties…Iš pažiūros tikrai panašios mintys gali apimti, perskaičius Jėzaus žodžius evangelijoje. Žodžius, pasakytus prieš kančią. Tačiau ar tikrai tai tėra vien tik siaubą ir neviltį keliantys žodžiai? Arba ką Jėzus gali pasakyti mums, kurie tikrai žinome kas yra ir kaip atrodo karai, ligos gamtos kataklizmai? Tai tik nieko gero nežadanti tamsa, apie kurią tikrai nesinori girdėti nė vieno žodžio. Laikais, kada buvo užrašyta evangelija pagal Luką dangaus kūnai buvo priskirti kokioms nors pagoniškoms dievybėms. Jų pranykimas, užgesimas – vilties ženklas, kad išnyks, užges tai, kas netikra, nereikalinga, net išdidu. Ar šiandien nepastebime dalykų, kurie savo dirbtinumu užgožia esmę, o gal su jais jau esame apsipratę? Atsakydami į šiuos klausimus, pajusime, kad Advento laikas neturi savo galiojimo ribų. O jo užduotis – užgesinti tai, kas dirbtina, netikra ir priminti, jog Viešpats yra arti, jog Jis yra tas, kuris visuomet link mūsų jau yra nužingsniavęs daug žingsnių, netgi per tą laiką, kol mes prisiruošėme žengti link jo vieną vienintelį žingsnelį. Tokia Dievo meilės perspektyva iš tiesų sukrečianti. Dar daugiau – jai reikia ruoštis jau dabar tiesiog atsitiesiant, pakeliant galvą nuo to kas netikra, dirbtina, išdidu, nors ir šiuolaikiška, galbūt net paženklinta dirbtinio intelekto anspaudu, tačiau laikina. Dievas, jau išėjęs į kelią link mūsų, net ir tai pranoksta. Tai iš tiesų viską, net dangaus galybes sukrečianti perspektyva, kurią patirti esame kviečiami būtent mes, įvairių laikotarpių, istorinių aplinkybių ar epochų žmonės. Tad budėkime, kad atpažintume arti esančius tikruosius dalykus. Marija, vilties žvaigždė, pagelbės mums kelyje, kurį pradėjome. Kelyje, turinčiame be galo gražų Advento pavadinimą. Amen.
ADVENTO KELIONĖ.
