Mūsų krikščioniška kelionė prasideda kunigui Krikšto sakramento šventimo metu mūsų kaktą paženklinus kryžiumi. Kiekvieną dieną pradedame taip pat šiuo ženklu. Stojame Viešpaties akivaizdon, išpažįstame, kad visi mūsų darbai, lūkesčiai ir ieškojimai yra skirti didesnei Dievo garbei. Taip sakant, mes esame Švenčiausiosios Trejybės vaikai. Ženklai, kurie gal ir pasikartoja, kai pradedame ir baigiame savo dieną, primena mums, kam skirtos gyvenimo akimirkos. Juk mūsų gyvenimas – kaip žiedas, besisukantis į saulę, nuo jos priklausomas ir kartu jos besiilgintis. Galbūt tai tokia vaikiška ir perdėm paprasta metafora. Tačiau ji šiandien mums atskleidžia ir primena tai, ko susirinkome. Juk iš tiesų verta gėrėtis kalnų grožiu, upelio čiurlenimu, dangaus spalvomis, saulės šypsniu ar jausti beskubantį vėją. Tas grožis, kurį mes matome, patiriame liudyte liudija apie Tą, kuris visa tai mums dovanoja. Net ir iš gamtos, iš aplinkos galime patirti Dievo artumą ir grožį. Kai šventasis Augustinas norėjo suprasti Švenčiausiąją Trejybę, Ja suvokti, paaiškinti, pamatė vaiką, kuris pajūryje delnais sėmė jūros vandenis ir bandė pilti į kitą vietą. Tuomet Augustinas suvokė, jog visi bandymai apmąstyti Švenčiausiąją Trejybę, Ją išmatuoti ir suprasti – tas pats, kaip smėlio dulkelės, išbyrančios tarp pirštų arba kaip troškimas vaikišku delnu perpilti jūrą. Galbūt ir mums taip norisi viską suprasti, žinoti apie Dievą, pabuvoti Jo namuose, tam tikra prasme pasidaryti vasaros selfi. Lyg to užtektų smalsumui numalšinti. Tačiau ar to reikia? Mums turi užtekti to švento glaudimosi prie Švenčiausiosios Trejybės, tų kelių žingsnių link tiesos, to troškimo mylėti taip, kaip Dievas myli. Visiškai natūralu, kad mes negalime perprasti, išmatuoti Švč. Trejybės. Ji – slėpinys. Tačiau mes – tie, kurie ir savo krikščionišką kelionę, ir savo kasdienybę paženkliname Jos anspaudu, esame apdovanoti Malone jausti, koks Dievas iš tiesų yra artimas. Jaudinantys žodžiai skamba Pradžios knygoje: “Negera žmogui būti vienam”. Kūrėjas dovanoja žmogui brolius ir seseris, kurių akyse visada galime pastebėti kažką dieviško. Jis kalbasi su Abraomu akis į akį, eina kartu su Išrinktąja tauta. Naujajame testamente Jis atsiskleidžia dar kitaip. Tai Dievas, mylintis iki galo. Tai Dievas, pats save atlaužęs kaip duoną .Tai Dievas, pats nuolat krentantis į žemę kaip kviečio grūdas, apmirštantis, idant duotų vaisių, dovanotų gyvenimą. Tai Dievas, žvelgiantis į akis mums, kurie esame silpni, kurie vis labiau bijome akių kontakto. Jis drąsus Dievas. Jis to nebijo. Jis leidžiasi randamas kasdien. Galų gale, tai Dievas, kuris ne tik mus draugais vadina, žinodamas kiekvieno mūsų vardą, ber ir neša ant savo rankų. Ir kiekvieną dieną pradėdami Švenčiausiosios Trejybės ženklu, mes išpažįstame, kad tos rankos mums reikalingos. Tam tikra prasme netgi užsiropščiame ant jų, taip, kaip vaikai ant vyresniųjų pečių. Ir žinome, kad viskas bus gerai, kad esame apkabinti, kad mūsų rankos yra Dievo rankoje. Neseniai teko nugirsti vieną sakinį. Kokių trejų metų vaikas paklausė gausiai į kažkokią šventę susirinkusių dėdžių ir tetų: “Kas dabar mene neš?”. Vaikiškas klausimas. Tačiau tegul nuskamba ne visai vaikiškas atsakymas. Išpažinkime, kad šiandien ir dabar mus ant savo delnų neš Švenčiausioji Trejybė. To mums užtenka. Dėkokime, kad Jos artumą galime pajusti ir per gėlės žiedą, per tylą, per upelio čiurlenimą, per žmogaus akis. Juki ir Kristus tapo žmogumi, kad pasaulis būtų išgelbėtas.
ANT ŠVENČIAUSIOSIOS TREJYBĖS DELNŲ
