Pirmosios savaitės dienos rytą, susitikęs prie kapo atskubėjusias moteris, Viešpats sakė: „Eikite, ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją, ten jie mane pamatys“. Tai stulbinanti, bet kokią žmogišką logiką peržengianti žinia. Todėl visiškai nenuostabu, kad ją išgirdę net kai kurie iš Vienuolikos abejojo: kaip taip gali būti – Mokytojas kentėjo, mirė, o dabar Jis Galilėjoje?
Vienuolika susirenka Galilėjoje. Čia iš tiesų jau yra Jėzus. Kelionė į Galilėją. Kelionė į kalno, kurį buvo nurodęs Jėzus, viršūnę. Tiesa, evangelistas Matas nenurodo šio kalno pavadinimo. Tai nėra taip svarbu. Daug svarbiau suvokti, kad Jėzus keliauja pirmas. Jis veda savo mokinius į viršukalnę.
Tai nėra lengva kelionė. Lipant į šią vietą, reikia praeiti daug viršukalnių. Tai ir Palaiminimų kalną, kur Jėzus atskleidė savo programą, mokydamas ir kalbėdamas žmonėms. Tai ir duonos padauginimo vieta, iš kurios kiekvieną žmogų pasiekė palaimintos duonos trupinėlis. Tai ir Alyvų kalnas, kurio viršukalnė sugėrė paties Viešpaties kruvino prakaito, ištryškusio maldos metu, lašus. Tai ir Golgotos kalnas, kurio viršukalnėje atrodė, kad skausmas, neapykanta, baimė ir mirtis vis dėl to laimi.
Viešpats kartu su Vienuolika vėl kalno viršūnėje. Tai vieta, kurioje susitinka žmogiškoji dievoieška su savo klausimais ir atradimais ir Viešpaties pažadas būti su visais iki pasaulio pabaigos. Pasiekti šią viršukalnę įmanoma tada, kada pats Viešpats yra žmogaus priešakyje. O pati buvimo joje akimirka gali pasirodyti dviprasmiška. Liepęs eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, pažadėjęs būti su jais iki pat pasaulio pabaigos, Viešpats žengia į dangų. Atsiskiria. Atrodo, dingsta, atrodo, palieka. Atrodo, įžengia į tik sau pačiam žinomas erdves, kurių dar nėra iki galo pasiekę mokslo laimėjimai. Dar daugiau, norint įgyvendinti patikėtą užduotį, reikia į viršūkalnę kopti iš naujo. Tačiau ar apsimoka, ar grįžimas nuo šios viršukalnės reiškia liūdesį, neviltį ir tai, kad Viešpats paliko žmogų vieną dorotis su užduotimi? Ne.
Žengdamas į dangų, viešpats pasilieka tiesiog su žmogumi Tampa be galo artimas, o laiminančios Jo rankos yra su kiekvienu žmogumi ir kiekviena tauta. Dažnai sunku patirti ir suprasti šią tikrovę. Tai dangaus tikrovė, skirta visiems.
Galbūt iš tiesų ir ne veltui evangelistas Matas nepateikia to kalno, ant kurio vyksta mokinių ir Jėzaus susitikimas, detalesnių koordinačių. Juk kiekvienas mūsų jas žinome. Tai širdies kalnas, kuriame klausomės Viešpaties ir laikomės visko, ko Jis yra mums mokęs ir mums įsakęs. Nuostabu, kad į šią viršukalnę Jis nepaliauja vedęs ir mus.
Ir visgi čia nuskamba užduotis ir mums visiems. Tai įpareigojimas būti dangaus ambasadoriais savo aplinkoje. Tad nenustokime liudyti, kad dangus yra arčiau, nei tikėjomės: Viešpats jau įžengė į Jį, palikdamas atvertas duris kiekvienam iš mūsų. Įžengti pro jas nereikia mokslinių laimėjimų, net koordinačių, nereikia ir nežinojimo širmos.
Šiandien dangaus pradžia gali būti mūsų širdies viršukalnė. Ir kita vertus, šiandien ir mums užtenka tik išgirsti tai, ką ir vienuolika išgirdo tos pirmosios savaitės dienos – Prisikėlimo dienos – rytą: Jis, – Viešpats, – eina pirma. Jis įžengia į dangų ne tam, kad pranyktų, pasislėptų, bet tam, kad pasiliktų su mumis.
