Ketvirtasis Velykų sekmadienis. Nuo seno jis vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Nuo seno tai yra diena, kada meldžiamės, prašydami naujų, brandžių dvasinių pašaukimų. Prisipažinsiu, ir pats pavadinimas, ir Gerojo Ganytojo įvaizdis kiek nostalgiškas. Ir, ko gero, vis labiau įžengia į tam tikrą mistinę plotmę arba lieka kiek saldoku ir perdėm idealiu. Prieš akis Ganytojas, kuris glaudžia prie savęs avelė ir šypsosi. Atrodo, kas jam belieka. Ir tikrai, kas jam belieka pasaulyje, visuomenėje, kai žmonės nebenori būti avimis, kai atrodo, jog jei kas nors paėmė už rankos – tai pažeidė teises, o jei užsidėjo ant pečių – tai ir apsisprendimo laisvę, galimybę ištarti vadinamąjį laisvą žodį. Nedaug trūksta, kad viešai, miestų aikštėse ar politinėse deklaracijose viešai pasmerktume Gerojo Ganytojo įvaizdį, pavadindami jį pažeidžiančiu teises ir laisves. Tačiau ar mūsų visuomenė gali egzistuoti be krypties, be to, ką dovanoja Ganytojas?
Gyvename sudėtingu laiku, kada diena iš dienos vis labiau reikia grįžti prie vertybinio pagrindo. Būtent tai, kuo mes esame gyvi, mums ir primena tas paprasta Ganytojo įvaizdis. Toks pat, galbūt iškritęs iš senų maldaknygių, keistokai atrodantis šiandieniam žmogui.
Žmogus gyvas yra tuomet, kai jo širdis plaka Dievo širdimi. To neįmanoma patirti be rankų, kurios tiesiog glaustų prie Širdies. Tyliai. Be žodžių, be skambių lozungų. Kita vertus, tai yra ir atsakymas, kur Gerasis Ganytojas mus veda.
Skaitydami šio sekmadienio evangeliją, net keletą kartų perskaitome žodį „vartai“. . Šiandien jie dažniausiai mums asocijuojasi su tam tikru saugumu. Biblijoje tai reiškia tiek apsaugą, tiek ir teisumą, ribą tarp dviejų tikrovių. Būtent prie vartų spręsdavosi likimas. Čia susirinkdavo teisėjai. Čia budėdavo sargyba, pro juos įžengdavo į miestą karalius. Jono evangelijoje Jėzus pats sako, jog Jis yra vartai, pro kuriuos turime įžengti į didžiąsias ganyklas. Ką tai galėtų priminti mums, tiems patiems žmonėms, kurie, kaip minėjau, ne visada nori vadintis avimis?
Tai, kad Jėzuje mes galime atrasti prasmę. Paėmęs mus už rankų, jis įveda ne kur kitur, bet į savo Širdį, plakančią dėl mūsų. Praeiti pro vartus reiškia procesą, kada Viešpats, tylėdamas, be žodžių parodydamas kryžių, be žodžių mūsų širdis įdėdamas į savąją, gano mus pirmiausia iš vidaus.
Iš kitos pusės, tas Gerojo Ganytojo įvaizdis, nuo senų senovės mus pasiekęs, nėra jau toks ir naivus. Jis pats galbūt yra kvietimas ir užduotis mums. Štai, prisimenu vieną pasakojimą. Kartą atsiskyrėlis giraitėje pamatė vanagą. Paukštis į lizdą nešėsi gabalą mėsos, suplėšė jį mažais gabalėliais ir pradėjo maitinti sužeistą varnelę. Atsiskyrėlis nusistebėjo, kad vanagas maitina mažą varną ir pagalvojo: „Dievas man davė ženklą. Jis rūpinasi netgi maža, sužeista varnele. Jis tiesiog išmokė plėšrų vanagą pamaitinti kitą padarėlį, likusį pasaulyje našlaičiu. Iš tikrųjų Dievas visiems savo kūriniams duoda tai, ko reikia. O mes priešingai – visą laiką tegalvojame apie save
! Noriu liautis rūpinęsis savimi. Dievas leido man pamatyti, ką turiu daryti. Daugiau nesirūpinsiu maistu! Dievas neapleidžia jokio savo kūrinio. Neapleis ir manęs“. Taip jis ir padarė. Atsisėdo giraitėje ir daugiau iš ten nesitraukė, tik meldėsi, meldėsi, nieko daugiau neveikdamas. Taip prabuvo tris dienas ir tris naktis be vandens lašo ir duonos kąsnio. Po trijų dienų atsiskyrėlis taip nusilpo, kad nepajėgė nė rankos pakleti. Iš didelio silpnumo užsnūdo. Ir štai, susapnavo angelą, kuris tarė: „Aišku, tai ženklas buvo tau. Tačiau tam, kad išmoktum elgtis kaip vanagas!“[1]
Viešpats kiekvieną mūsų myli, kviesdamas mylėti, ir mūsų širdis gali nurimti tik prie viešpaties Širdies. Tad šiandien dėkokim už tą dovaną ir užduotį. O karu mūsų dėkingumas teapima ir pareigą ginti gyvybę ir tiesą bei patiems išsivaduoti iš brukamos iliuzijų tikrovės, kad gyvenimo prasmei ir žmogiškajam orumui užtenka tik daiktus perstatyti į kitas vietas.
Nepamiršim, kad daiktai be Kristaus ir lieka daiktais, o žmogaus gyvenimo prasmė – įeiti, tarsi pro vartus, į pačią Dievo Širdį ir ten tiesiog būti.
[1] Bruno Ferero.365 pasakojimai sielai.
