Mokiniai keliauja iš Jeruzalės į Emausą. Evangelistas Lukas nurodo, kad šis miestelis nuo Jeruzalės buvo nutolęs apie 60 stadijų. Tai nėra didelis atstumas. Šiuolaikiniais masteliais matuojant, tai maždaug nuo 11 iki 30 kilometrų. Taigi, nukeliauti įmanoma. Mokiniai čia keliauja jau išgirdę moterų žinią, Petro ir Jono liudijimus apie Prisikelimą. Kartu jie jauča ir ore tvyrančią įtampą – prasideda persekiojimas. Atrodo, tikria reikia nuošalesnės vietovės, kur būtų galima atsigauti, pailsėti.
Reikia pripažinti, kad mokiniai tiesiog nesupranta visų šių įvykių. Žinios apie Prisikėlimą jiems atrodo nerealios. Jie matė, kaip Mokytojas kentėjo, buvo palaidotas. Ir, rodos, tuščias kapas tikrai iškrinta iš konteksto. Galima sakyti, kad mokiniai gyvena didžiuoju penktadieniu. Nors jie eina, juda, keliauja, bet taip ir nsgeba išeiti iš šios dienos patirties.
Ta jų kelionė – kiekvieno iš mūsų istorija. Didžiojo pektadienio patirtis yra giliai įssismelkusi į mūsų gyslas. Be abejo, mes galime prisiminti daugybė kankinių, kurie tą paliudija. Iš kitos pusės, šiandien didžiojo pekntadienio dramą mums rėžte įrėžiai ir didieji mokslo laimėjimai, kada, jei norime, galime kurti žmogų ir jei norime, galime jį naikinti. O kur dar karai, ekonominis, socialinis neteisingumas? Nepabėgsime nuo šios patirtis. Tačiau nereikia pamirši, jog šalia jos visada yra ir Prisikėlimo žinia, pirmosios savaitės dienos patirtis, kurią atpažinti tiek anuos mokinius, tik mus, moko Nepažšstamasis.
Ką Jis atskleidžia visiems, tiek aniems mokiniams, tiek mums šiandien, primingdamas, kas apie Jį visuose Raštuose parašyta? Be abejo, prisiminsime, kad ypatingai senąjame Testamenta daug kalbama apie Mesijo didingumą, apie tokį Mesiją, kuris visam pasauliui rodys savo galią. Iš tiesų, gera būtų pabuvvoti tokio Mesijo bent jau šešėlyje.Galbūt pasijaustume reikalingi ir galingi…Tačiau tai įmanoma tik svajonėse. Juk net ir mūsų konkreti, asmeninė istorija mums primena, kad tai tik optinė apgaulė. Tas Npažįstamasis kalba apie tai, jog Meijo galia – ginklų, socialinio neteisingumo galią meile perkeičiantis kryžius. Daug kam gali atrodyti, kad tai nelogiška. Daug kas gali bandyti šią tikrovę paneigti, tačiau, kaip sako popiežius Benediktas XVI, nuolankus savęs dovanojimas, savęs praradimas, save atiduodančio, mirrštančio ir per tai vaisių duodančio kviečio grūdo slėpinys, rodo, kaip veikia Dievas ir primena, kad savęs dovanojomas yra stipresnis už visas pasaulio galias.
Visa tai suvokti žmogui yra kaskart nauja. Tačiau būtent Npaažįstamasis pagelbsti tą padaryti, tiesiog eidamas kartu.
Mokiniai keliauja. Reiškia, jie ieško. Jie klausosi. Jie girdi kažkur pažįstamą balsą. Jie jaučia, kaip net ir vakare, kai, rodos, visur aplink skleidžiasi tamsa, meilės šviesa parodo visą savo galią. Ir būtent tuomet, kai vakaras be galo arti, mokiniai atpažįsta pajunta nenusakomos meilės poreikį. Meilės, kuri visada yra išeinanti, meilės, kuri viada yra atlaužta kaip Duona. Tokia Duona, kurią dalija Viešpaties rankos ir kurios nuolat žmogui reikia. Ir, atrodo, visiškai natūraliai mokinių lūpose atiranda tas prašymas: “Pasilik su mumis”. Tai visos kelionės kulminacija. Ne tik tų dviejų mokinių kelionės, bet ir mūsų klionės. Kartokim šį prašymą ir mes, leisdami, kad nors akimirką pasilikdamas su mumis, Vieešpats mus mokytų gyventi ne triumfuojant, bet kantriai pakeliant pasaulį, kad Jis atriektų mums nors riekę to, kuo pats yra.
Tad leiskimės, būdami šalia Voeešpaties, mokintis mylėti. Mokintis iš To, kuris eina šalia mūsų gal kažkiek kaip Nepažįstamasis, tačiau visada pasilieka kaip Viešpats, kuriame baigiasi gyvenimo tamsuma ir prašvinta nauja diena. Amen.
