Evangelistas Jonas kalba apie užrakintas duris. Žinoma, iš karto po Jėzaus kančios ir mirties prasidėjus Jo mokinių persekiojimui užrakintos durys reiškė saugumą. Reiškė vietą, kurioje galima būtų išsikalbėti, papasakoti savo patirtis ar tiesiog būti. Būti saugiems. Užrakintos durys tą garantuoja.
Kita vertus, pirmoji savaitės diena, ta pati, kuri prasideda moterims pamačius nuristą akmenį, o vėliau – keliems mokiniams atžinus Jėzų kelyje į Emausą, baigiasi visgi durims esant užrakintoms. O kaip gi kitaip? Juk nepaisant liudijimų apie Prisikėlimą, visur tvyro baimė ir įtampa. Taip reikia saugumo, užtikrintumo. To, ką gali dovanoti užrakintos durys. Nors ir labai simboliškai.
Tačiau nepaisant visko, Jėzus pasirodo net durims esant užrakintoms. Ši aplinkybė, apie kurią mums primena evangelistas, yra itin svarbi. Iš tiesų gyvename sienų ir ribų nykimo laikais. Tačiau nepaisant viso to, šiuolaikinis pasaulis kenčia nuo susvetimėjimo, įtampos, netikrumo. Tuo mūsų dienos panašios į tai, ką patyrė Viešpaties mokiniai. Jie keliavo į kambarėlį už užrakintų durų. Labai dažnai ir mes atsiduriame kažkur panašiai: atrodo, turime visas galimybes bendrauti be sienų, tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent tuomet labiausiai ir pasireiškia užrakintų durų sindromas. Tai yra, baimė ir nors menkutis saugumo poreikis, kurį, šiandien gal ir netobulai, tačiau vis dar simbolizuoja užrakintos durys. Taip nesinori susidurti su atmetimu, nesupratimu, įtampa ar net ir šiandien vis dar egzistuojančiais persekiojimais.
Viešpats ateina pas savuosius tos pačios – pirmosios – savaitės dienos vakare. Ateina nepaisydamas užrakintų durų. Ateina nepaisydamas mokinių patiriamos baimės ir įtampos. Galų gale, Jis ateina visur, kur yra užrakintos durys į visus, net ir pačius mažiausius kambarėlius. Ten, kur taip dažnai net ir šiandien būname mes.. Ir būtent kuomet, atrodo, iš tiesų sudėtingos situacijos įkarštyje Jis dovanoja ramybę ir kviečia prisiliesti prie savo žaizdų.
Šiandien mes visi vienaip ar kitaip išgyviname tą pačią, be galo sudėtingą, užrakintų durų patirtį. Išgirskim, kaip šiandien Viešpats būtent mums ne tik siūlo, bet ir dovanoja savo ramybę. Nebijokime prisiliesti tikėjimu prie Viešpaties žaizdų. Tai didžiausia dovana mūsų žmonijai, mūsų pasauliui. Kai pagalvoji, Viešpats ir šiandien pasauliui siūlo galimybę pažvelgti į savo žaizdas, į ten, iš kur srūva malonės bei gailestingumo srovės.
Šiandien, kai aplink tiek įtampos ir netikrumo, kai mūsų kasdienybė taip panaši į tuometinę mokinių patirtį, kupiną baimės, netikrumo ir įtampos, Viešpats siūlo nepamiršti Jo žaizdų ilgesio ir poreikio. Tik tuomet, kai tikėjimu prisiliesime prie Jo perverto šono, kai matysime vinių vietas Jo rankose ir kojose, pajusime, kaip rašo šventoji seselė Faustina, kad svarbiausiasis Dievo bruožas yra meilė ir gailestingumas, o Jam be galo svarbios net mūsų baimės ir abejonės, įdėtos į kiekvieną žaizdą.
Šiandien melskime už visą žmoniją, išgyvenančią Dievo žaizdų poreikį ir deficitą, kad kiekvienas nepamirštume, jog Viešpaties žaizdomis esame išgydyti ir nuplauti.
