Pamąstymus šiandien norisi pradėti nuo mažos detalės. Aklą gimusį žmogų pirmiausia pamato Jėzus. Čia nėra aklojo iniciatyvos, nėra šauksmo, prašymo. Pamato Jėzus. Gal viskas tuo ir būtų pasibaigę, tačiau mokiniai užduoda Jėzui klausimą. Klausimą, kuris paprastai išsakomas su tam tikra gailesčio, užuojautos gaidele: kokios didelės buvo jo ar jo tėvų nuodėmės, kad Dievas atėmė regėjimą. Kiek daug mumyse būtent tokios užuojautos detalių: lyg ir užjaučiame, bet kartu ir džiaugiamės, kad ta nelaimė ištiko ne mus.
Atsakydamas Jėzus paneigia spėliones, kad būti aklam – nuodėmės pasekmė. Jis tiesiog patepa žmogaus akis purvu. Tai priminimas mums visiems, kad visas žmogus yra sukurtas iš žemės dulkių.
Atrodo, kad pagijimui reikia dviejų dalykų: Viešpaties prisilietimo, sugrįžtant į žmogaus kūrimo valandą ir paties žmogaus veiksmo. Prisilietęs prie žmogaus, Viešpats liepia jam eiti, nusiplauti Siloamo tvenkinyje. Šiandien galima sakyti, kad tai – konkreti vieta. Visai neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad Jėzaus laikais tai buvo trapecijos formos ir 225 pėdų ilgio.tvenkinys. Jo istorija siekia maždaug septynis šimtmečius iki Jėzaus laikų. Tvenkinys susijęs su karaliaus Ezekijo pasiruošimu pergalingam žygiui prieš Asirijos karalių Sanheribą. Antrosios kronikų knygos 32 skyriuje rašoma, kad Ezekijas užvertė Gihono upelio ištakas ir nukreipė vandenį į vakarus nuo Dovydo miesto.
Be abejo, tai paprasta detalė, suteikianti apmąstomam tekstui istoriškumo. Visgi žmogus prie šio tvenkinio eina pats. Jis turi nueiti paats. Tai jau jo veiksmas, jo darbas.Evangelistas nepasakoja, kad kažkas jam būtų pagelbėjęs. Tai vėl tik detalė. Tačiau ji gali būti mums nuoroda į kitokią, nei vien tik fizinis panirimas į tvenkinio vandenį, tikrovę.
Panirti į tvenkinį, kurio pavadinimas reiškia “Siūstasis” – tai pirmiausia nuoroda į Krikšto vandenį, atgimimą per Krikštą. Juk to padaryti neįmanoma be Viešpaties prisilietimo.
Kas vyksta po Viešpaties prisilietimo ir panirimo į vandenį? Žmogus tampa kitkiu. Nors galbūt veido fforma ir nepasikeičia, balso tembras taip pat išlieka toks pat, žmogus jau nebesėdi pakelėje – savo vietoje. Jis yra tarp žmonių. Jis mato. Tai sukelia diskusijas. Kaip taip gali būti? Gimęs aklas tokiu ir turi likti – tai yra jo tapatybės dalis. Taip šį žmogų sutinka žmonių bendruomenė. Jiems sunku jį priimti.Dar daugiau, fariziejai čia ima matyti net nusikaltimą- juk =mogus išgijo šabo dieną, kada nieko naujo daryti negalima. Negalima net naujai matyti. O tas, kuris kažka daro naujai – yra nusikaltėlis, nes nesilaiko daugiau nei šešių šimttų reikalavimų bei nuostatų.
Tačiau juk Dievo nereikia įrėminti į kokias nors nuostatas. O kiekvienas šabas yra skirtas žmogui, kad jis galėtų šlovinti ir garbinti Dievą. Tai nėra diena, kada Dievas atostogauja, būdamas tarp keturių dirbtinės pagarbos sienų. Tai yra laikas kada Voešpats gėrisi savo kūryba, prisiliečia prie savo kūrinio, netgi išeidamas į pakeles, matydamas jas. O visas žmogaus gyvenimo tikslas – panirti į Gyvąjį Vandenį, kurį Viešpats ne tik pažada samarietei, bet ir dovanoja kiekvienam mūsų.
Anas neregys tiesiog buvo pakelėje. Nebijokime jose pabuvoti ir mes. Juk tikrai laiminga pakelė, kurioje Viešpats mus mato, kurioje Jis prisiliečia prie mūsų. Šventasis Augustinas kiekvieną mūsų ragina, kviesdamas praregėti, akis pasitepus tikėjimu. Pasak jo, Viešpats sumaišė savo seilių su žeme, kad pateptų akis nuo gimimo aklam žmogui. Ir mes nuo Adomo esame gimę akli, o vėl atgauname regėjimą tik Viešpaties apšviesti. Jis sumaišė seiles su žeme: Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų. Jis sumaišė seiles su žeme, nes yra išpranašauta: Tiesa kilo iš žemės. O jis pats sakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.Mes visiškai pažinsime tiesą, kai jį regėsime akis į akį, nes mums ir tai yra pažadėta. Juk kas drįstų tikėtis to, ko Viešpats nesiteikė nei pažadėti, nei duoti? Amen.
