Užlipęs ant kalno, pasišaukęs mokinius, Jėzus ištaria aštuonis žodžius. Tai ne šiaip sau žodžiai, kuriais būtų galima manipuliuoti, patraukiant juos į vieną ar kitą pusę ar pasirenkant tą, kuris gražiau skamba, yra patogesnis. Tai programa, skirta visiems – ir visai didžiulei miniai, ir mums. Tai viso labo keistoka programa. Jei prieš akis turėtume kitas įvairiausio plauko programas, – ten nerastume nė užuominos apie alkį, ašaras, troškimą tiesos, ramybės, neturtą. Tai tikrai retai vartojami teiginiai, arba nepatogios tikrovės, apie kurias nesolidu kalbėti.
Viešpats kalba, visa tai pristatydamas ne tik kaip normą, ne tik kaip laimės indeksą, bet ir kaip laimės matą: nori būt laimingas – būk beturtis, mokėk verkti, mokėk alkti, mokėk trokšti tiesos ir taikos, kovok už tiesą, būk ramus ir taip toliau.
Šiandien norisi atkreipti dėmesį į vieną iš šios palaiminimų programos punktų. Palaiminti romieji. Jie paveldės žemę. Ką reiškia ramybė, ką reiškia romumas? Mums atrodo, kad ramybė – tai priklausymas nuo kitų. Tai beasmeniškumas, neturėjimas nuomonės. Neretai visa tai ima asocijuotis su keistais, net negatyviais dalykais. Tačiau būtent romieji paveldės žemę. Kas jie tokie, kaip jie atrodo, kuo jie išskirtiniai?
Pirmiausia galime pasiremti pranašo Sofonijo knyga. Čia kiek netikėtai akiratyje pasirodo svetimšaliai iš tolimų kraštų, kurie, buvę pavojingi, dabar šaukiasi Viešpaties ir jam tarnauja, taigi jų galia, nukreipta prieš kitą, transformuota, nes tarnauti Viešpačiui reiškia galią dėl kito. Taip pat išgelbėjimą patyrę istorijos raišieji ir paklydusieji , vadinasi, pagydyti iš savo raišumo ir parvesti iš klystkelių. Jų gėda perkeista į gyrių ir garbę. Čia pasirodo ir kentėjusieji baimę ir pajuoką, tačiau nenuleidę rankų – jie perėję iš sena į nauja. Tarp jų – ir namo parvesti tremtiniai . Visos šios grupės vienaip ar kitaip yra pasidavusios transformacijai, judesiui iš–į, mąstymui-veiksmui pagal galios dėl kito dėsnį. Taigi, visi jie – romieji. Tie, kurie juda, eina, keliauja, kurių kryptis ir nuostatos keičiasi, kurie yra Viešpaties rankos ir Jo gailestingumo paliesti. Juk ir į Pažado žemę Išrinktoji tauta keliauja pirmiausia vedama Viešpaties, pasitikėdama Juo. Ir tik tuomet, kad žmogus ima pasitikėti savimi, save ima laikyti pasaulio centru, ši transformacija, šis judesys sustoja. Lieka tik nuotrupos, keliančios alergiją Dievui. O ir visiems kitiems, ko gero. Nes tai jos dar kitaip vadinamos puikybe.
Naujajame Testamente mes taip pat turime romumo pavyzdžių. Ko gero, ryškiausi – tai Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Šventojo Juozapo gyvenimo pavyzdžiai. Jie pasitiki Dievu. Jie leidžia Jam veikti. Kas svarbiausia, – jie keliauja su Dievu. Jų gyvenimuose išsipildo didieji Išganymo įvykiai.
Tad romieji – nėra keista kasta, nėra tie, kurių gyvenimas sttiškas ir nuobodus. Tai pirmiausia tie, kurie leidžiasi į nuotykį su Dievu, kurie leidžia Jam veikti, Jam nuolat žmones nustebinti.
Viešpats šiandien kviečia ir mus labai paprastai apsigobti nuostabos apsiaustu. Tai ne tik priemonė nuo šalčio, bet kartu tai ir galimybė paveldėti gabalėlį dangaus. Iš tiesų, ne nuostabos, be ramaus pasitikėjimo Dievu mes nieko negalėsime paveldėti.
Šventasis Jonas Bosko teužtaria mus, kad gabalėlį dangaus pamatytume ne kada nors ateityje ar kur nors aukštai, bet čia pat, artimojo, brolio, sesers, vaiko asmenyje ir širdyje. Kai pagalvoji, kokie turtai duoti romiesiems. Tad, ko gero, viską mokintis priimti romiai yra verta, reikalinga ir siektina. Ir tai yra ne ateities ar praeities iliuzijos. Tai dabarties kontūrai ir spalvos. Amen.
