„Štai Dievo Avinėlis“ – žodžiai, nuskambėję Jordano pakrantėje. Tai nėra atsitiktiniai, netyčia išsprūdę, žodžiai. Tai epochinės reikšmės sakinys. Juos ištaria Jono Krikštytojo lūpos. Ištaria matant besiartinantį Jėzų. Ištaria tuomet, kai prie Jordano rinkosi minios laukiančių Mesijo ir jaučiančių laikų simbolizmą, kažkokią net ore tvyrančią epochų kaitą. Ko gero, esame pripratę prie kartas nuo karto besikeičiančių epochų su visais savo lyderiais ir tendencijomis. Tačiau šie, Jono krikštytojo lūpomis ištarti žodžiai, reiškė ir tebereiškia kitokią epochų kaitą. Kaitą, kuri prasideda paprastoje Jordano pakrantėje. Šie žodžiai ir nuskamba ten ir tuo metu, kai darbuojasi Jonas Krikštytojas.
Tas trumputis vos kelių žodžių sakinys reiškia, kad paties Jono misija baigiasi, kad prasideda kitoks laikas. Viešpaties laikas. Mesijo laikas. To, kuris tyliai ateina prie Jordano kaip visi ir tarp visų. Žodelis „Štai“ nurodo konkretų tašką, vietą ir laiką: Dievui nėra nei praeities, nei ateities. Jis tiesiog su savaisiais būna dabar. Dažnai nepastebėtas ar net nenorimas. Tačiau būna.
Ištardamas šį sakinį, Jonas krikštytojas pripažįsta, kad mūsų įprastoje laiko erdvėje pasirodė laiko Kūrėjas, Tas, kurio neįmanoma aprėpti žmogiškuoju pažinimu. Šis sakinys tampa lūžio tašku ir ta prasme, kad keli Jono mokiniai palieka savo mokytoją, palieka savo ligšiolinius lūkesčius ir ima sekti Jėzumi – Tuo, kusis tyliai ir labai paprastai pasirodo, ir Tuo, kuris yra su savaisiais dabar, labai konkrečiu metu.
Kartu žodeliu „Štai“ parodomas Dievo Avinėlis. Tai kažkas panašaus, kaip kad krūmuose įsipainiojęs avinas Abraomui lipant į Morijos kalno viršūnę atiduoti Viešpačiui to, ką turi brangiausio – Izaoko. Net glėbį malkų ir peilį – viską, ko reikia aukojimo procedūrai, jau turint. Tai panašus Avinėlis ir į tą, kurį visa Izraelitų tauta valgė prieš pat paliekant Egipto žemę. Atrodo, tik du įvaizdžiai, tačiau jų mums užtenka, kad suvoktume, kokias epochų kaitas Jono Krikštytojo žodžiai būtent mums dovanoja.
Reikia pripažinti, jog dažnai pamirštame šiuos žodžius. Neatkreipiame į juos reikiamo dėmesio, juos net mechaniškai kiekvienų šv. Mišių metu taria mūsų lūpos. O visgi reikėtų prie jų, kaip epochų lūžio, epochų kaitos ženklo, sugrįžti ypač tuomet, kai, išgyvenant kokias nors sudėtingas situacijas, norisi klausti, o kur Tu, Dieve, ar Tu manęs nepalikai? Juos mes ištariame prieš priimdami šv. Komuniją. Taip ne tik labai trumpai pabuvojame prie savojo Jordano, bet kas kartą gyvai ir iš naujo esame kviečiami išgyventi begalinę Dievo artumo patirtį: Jis yra čia. Labai konkrečiai. Jis yra pasiruošęs, kaip anuokart į Jordano, taip ir šįkart įbristi į mūsiškio chaoso ir netikrumo vandenis ir išgelbėti pasaulį nuo nesusikalbėjimo ir neklusnumo. Paprasčiausiai būdamas Avinėliu – tokiu, kuris net ir vedamas pjauti, neatveria žodžio; tokiu, ant kurio pečių pasilieka auka ir išgelbėjimas. Vokietijoje, Verdeno mieste, virš didžiųjų bažnyčios durų yra graži avinėlio skulptūra. Kaip ji čia atsirado? Kai buvo mūrijama ši bažnyčia, trūko apsauginė stelažų virvė, ir darbininkas žemyn galva krito žemėn. Čia pat prie bažnyčios ramiai ganėsi avinėlis. Darbininkas krito tiesiai ant gyvulėlio. Avinėlis žuvo, o darbininkas liko gyvas. Tai jis paprašė, kad virš didžiųjų durų būtų įamžintas avinėlio atvaizdas.Toks laikas – avinėlio laikas, mūsų išgelbėjimo laikas – prasideda ir išsipildo tik Jėzuje.
Žvelkim į Jį, įsidėmėkime tuo trumpučiu žodeliu “Štai” nurodytas konkrečias Dievo artumo gaires, ir drąsiai bei pasitikėdami siekime, kad ir mūsų vardai būtų įrašyti Avinėlio knygoje. Kai pagalvoji, prieš mūsų akis atsiveria būtent tokios galimybės. Amen.
