Viešpatį sutinkame jau prie Jordano. Atrodo, labai greitai prabėgo Kalėdinis laikas. Jėzus prieš mūsų akis jau trisdešimtmetis, bepradedantis savo viešąją veiklą. Jis – ten, kur yra minios. Ten, kur savo misiją atlieka Jo pirmtakas Jonas Krikštytojas. Be abejo, Jėzui nereikia eiti prie Jordano, Jam nereikia atgailos Krikšto. Tačiau Jis yra ten, kur minios. Jis visiškai solidarizuojasi su žmonėmis.
Evangelijos pasakojimas prasideda keistu pokalbiu tarp Jėzaus ir Jono Krikštytojo. Jonas atpažįsta Jėzų, žino, kas yra žmogus ir kas yra Dievas. Todėl mums visiškai suprantami jo žodžiai, Jo argumentai ir Jo išpažinimas. Atsakydamas Jėzus paprašo, kad žmogus ir Jam atliktų tai, ką atlieka minioms, nes to reikalauja teisumas. Taigi, Viešpats įbrenda į tą patį vandenį, kaip ir žmonės, į nuplovusį minių kaltes, vandenį. Ir be galo paprastai išbrisdamas iš šios upės vandenų, jis atidaro tai, ką Adomas savo neklusnumu uždarė – dangų, jis vėl iš naujo žmonijai dovanoja visą Edeno sodą, tiesiog atrakindamas, net nuimdamas nuo nuopuolio ant šio sodo vartų vis dar kabojusią spyną. Tai laiduoja nusižeminimas, visiškas susitapatinimas su žmonėmis, visiškas akių kontaktas su jais. Būtent tokio nusižeminimo reikalauja teisumas.
Viešpačiui išbridus iš vandens, Šventoji Dvasia pasirodo balandžio pavidalu. Pasirodo lygiai taip pat, kaip kadaise protėviams, skelbdama Nojaus dienų potvynio pabaigą ir nešdama alyvos šakelę. Jėzui įbridus į Jordano vandenis, baigiasi didysis chaosas, nes žemė vėl tampa dangaus prieangiu. Mums, žvelgiantiems iš šių laikų perspektyvos, galbūt tai gali pasirodyti neįmanoma. Tačiau tai tik apgaulingas įvaizdis. Jėzuje, kuris visada yra šalia žmonių, viskas įmanoma. Jis nuolat įbrenda į mūsų žmogiškumo vandenis, kasdienybės vandenis, kad mus padarytų savo vaikais.
Šiandien švenčiame Kristaus Krikšto šventę. Tai proga mums kiekvienam prisiminti savo Krikštą. Prisiminti, kaip Viešpats įbrido į mūsų žmogiškumo vandenis, mus padarydamas dangaus piliečiais. Visada šią tiesą verta prisiminti, apie ją mąstyti, į ją orientuotis. Taip, iš tiesų, ir mūsų kasdienybė gali tapti dangumi, jei ten liks vietos Jėzui. Neretai Jis įžengia į mus mažais žingsneliais. Kad juos pastebėtume, kad jie taptų mūsų gyvenimo medeliu, reikalingas kruopštus ir kantrus darbas, kurį galime atlikti su savo broliais ar seserimis. Todėl tokie svarbūs yra tie, kurie palydi mus šiame kelyje, šiame darbe.
Viešpats išbrenda iš Jordano. Tai nereiškia, kad kažkas baigiasi. Atvirkščiai, tai reiškia, kad dangaus durys atidarytos mums, tai reiškia, kad Jėzus nepaliauja mus tiesiog nardinęs į dangų per Sakramentus. O mums telieka Jo klausytis. Juk, jei ir susidaro įspūdis, kad pagal evangelistą Matą, Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią matė tik Jėzus, tai Tėvo balsą jau girdi visi. Išgirskime Jį ir mes.
Leiskimės, kad jis pervestų mus ne tik per Jordano, bet ir per Kryžiaus vandenis. Dangaus vartai be įbridimo į vandenį neatsidaro. Tad eikime paskui Kristų, įbriskime, įeikime su Juo. Šventasis Grigalius Nazianzietis mums visiems primena: „Būkite visiškai nuskaistinti ir tapkite dar skaistesni. Niekas Dievo taip nedžiugina, kaip žmogaus, apie kurį kalba šiuos slėpinius aiškinantis pamokslas, praregėjimas ir išgijimas. Tapkime pasaulio žiburiais, teikiančiais gyvybės galią visiems žmonėms. Persmelkti dangiškosios šviesos spinduliais, tapkime tobulais šviesuliais, gaunančiais šviesą iš didžiojo šviesulio. Kuo vaiskiau ir skaisčiau jus teapšviečia Švenčiausioji Trejybė, iš kurios – iš vieno Dievo – šiandien dar netobulai gavote vieną spindulį, per mūsų Viešpatį Kristų Jėzų, kurio garbė ir galybė per amžių amžius. Amen”.
