Ko reikia mūsų Kalėdoms? Turbūt išgirstume nemažai atsakymų. Kai kam dovanų, kai kam spindinčių girliandų, svajingos, lengvos muzikos, saldžių vaizdelių, vaizduojančių Prakartėlės idilę. Vienu žodžiu – pasakos. Tačiau būtent nuo to, kad ir kaip keistai tai skambėtų, Kalėdas reikia gelbėti. Kalėdų istorija nėra vien tik svajingas Marijos, Juozapo ir Kūdikio pasibuvimas Betliejaus grotoje. Evangelistai pasakoja istoriją, neįtelpančią į Betliejaus grotą. Tačiau be jos Kalėdos būtų netikros. Nuostabu, kad keliaudami link tikrųjų Kalėdų, mes galime pabuvoti ir Elzbietos, ir Marijos, ir Juozapo namuose. Trumpi epizodai iš šių žmonių kasdienybės išaudžia nuostabią Kalėdų giją, kada imi suvokti, jog tai – nuostabi Dievo ir žmonių veikimo simfonija, kurioje persipina tiek daug ir tiek be galo žmogiškų akordų. Štai Juozapo istorija, apie kurią mums šiandien, ketvirtą advento sekmadienį, primena evangelija. Jis – teisus žmogus, besilaikantis Įstatymo reikalavimų. Jis žino ir galimybes, ir bausmes. Todėl visiškai natūralu, kad jį, išgirdusį, jog sužadėtinė laukiasi, apima dvejopas jausmas. Kaip elgtis? Išlikti teisiam? Išlikti neutraliam? Visai nedaug trūko, kad Juozapas, kaip teisusis, pasirinktų neutralumo kelią. Be abejo, jis ir išliktų absoliučiai teisus – juk nenusižengė Įstatymui, nieko nedarė, nieko nežinojo. Tiesiog Mariją ir netrukus gimsiantį Vaikelį paliko maloningajam likimui. Iš baimės, nenorėdamas daryti Marijai nešlovės. Tokie argumentai taip pažįstami teisinei kalbai, sausiems pasiteisinimams, baimei. Tai žmogiškasis faktorius, kuris Didžiojo Menininko – Dievo – subtiliai įaudžiamas į Kalėdų istoriją, naują ir tikrą. Visgi Juozapas išgirsta angelo žodį, angelo padrąsinimą, ir parsiveda į namus Mariją, kartu savo namų duris atidarydamas ir Kūdikiui. Šis faktas, be abejo, tik vienas iš Juozapo kasdienybės, ir yra atsakymas mums į klausimą, ko reikia Kalėdoms? Namų ir konkrečiu laikmečiu gyvenančių žmonių istorijos. Nepagrąžintos. Su visomis abejonėmis ir atvirumu. Tokiu pat, kaip Juozapo atvirumas angelo žiniai. Dar vienas dalykas, kurio nereikia pamiršti. Kalėdos neįsivaizduojamos be iššūkių. Jeigu Juozapas būtų pasielgęs kitaip, neišgirdęs angelo žinios, neatkreipęs į ją dėmesio, jis, ko gero, būtų nugyvenęs ramų tikrojo teisiojo gyvenimą, kuriame viskas būtų labai ramu ir niekas apie jį neturėtų pagrindo kalbėti praėjus daugiau, nei dviems tūkstančiams metų. Tačiau Juozapas į istoriją įsirašo ir savo atvirumu iššūkiams. Kalėdiniams iššūkiams, kaip šiandien galime šią situaciją pavadinti. Priimti į savo namus Mariją ir Kūdikį – reiškia iškeliauti iš savo namų, iš ramaus užutėkio, ir į Betliejų, ir į Marijos valandą, ir į didžius Išganymo įvykius, ir į Egipto nežinomybę. Tas procesas turi vykti ir dabar. Taigi, Kalėdos neatsiejamos ir nuo iššūkių. Juozapo pavyzdžiu būkime jiems atviri. Nebijokime šiandien, kaip šventasis Juozapas, taip ir mes į savo namus parsivesti Marijos ir Jėzaus, juk Kalėdos, Kalėdų idilė, jau šiandien gali ir turi prasidėti nuo paprastų namų, nuo paprastų kasdienybės valandėlių, kuriose yra vietos ir abejonei, ir drąsai, o kas svarbiausia – Marijai ir Jėzui. Amen.
NEBIJOKIME Į SAVO NAMUS PARSIVESTI MARIJOS IR JĖZAUS.
