(Mintys apie Eucharistijos adoraciją. Nepaliaujamos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos Kauno arkivyskupijoje dvidešimtmečio šventė, 2025.11.08. Kauno arkikatedra bazilika)
Evangelijoje pagal Joną tryliktame skyriuje pasakojama jaudinanti scena. Jėzus, ką tik nuplovęs mokiniams kojas. Prie Jo krūtinės prigludęs mylimasis mokinys. Aplinkui daug šurmulio, įtampos. Kiekvienais laikais galime šią sceną atpažinti kaip itin artimą ir aktualią. Ten yra žmonija. Ten yra Bažnyčia. Pilna įtampos, spėlionių, netikrumo.
Mylimasis mokinys tiesiog prigludęs prie Viešpaties krūtinės. Išbūna prigludęs, kai laikai tokiam gestui, rodos, tikrai ne per geriausi. Kuo ypatinga mylimojo mokinio laikysena? Atrodo, ji – nenaudinga, neteikianti garbės, užtikrintumo, konkretumo. Jis tiesiog būna. Netgi tuomet, kai čia pat, aukštutiniame kambaryje, tiek daug šurmulio.
Tačiau ne šiaip būna. Nes visi ten būna. Tik būna. O jis būna prie Širdies. O tai, ko gero, esminis dalykas. Čia netoli, kaip minėjau, yra ir visi kiti. Tačiau jie pasidavę įtampai, girdi ne tik širdies plakimą, bet ir netyrumo, skausmo, įtampos alsavimą. Jie yra, bet kartu yra ir sumišę.
Mylimojo mokinio buvimas kitoks. Jis lyg ir išnyra iš įtampos kupino konteksto. Jam užtenka buvimo prie Širdies. Jam užtenka to suvokimo, kad nepaisant aplinkybių, o netolimoje ateityje – ir perdūrimo ietimi – toji Širdis išliks gyvybę teikiančiąja. Šia prasme mokinys ne tik klausosi ritmingo širdies plakimo. Jis jau įeina į ją. Čia randa atsakymus.
Kaip minėjau, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje yra ir kiti. Yra visa mažoji bendruomenė. Ji visa išgyvena slėpiningą aukštutinio kambario patirtį. Kambario, kuris tuomet jau yra prisipildęs visko. Tačiau reikia ne vien diskusijų, ne vien buvimo. Tačiau Širdies pulso girdėjimo. Juk priglusti – ir išgirsti, ir būti išgirstam.
Visais laikais mes mokomės šitos laikysenos. Ir jos poreikis nėra kažkaip sumažėjęs ar išsitrynęs. Nes tai Širdies, jos plakimo poreikis. Tokios Širdies, kuri kalba į širdį. Širdžių akimirka. Ją sunkiai galima žodžiais apibrėžti. Tačiau iškalbinga yra jau vien tik tai, kad ji vyksta aukštutiniame kambaryje. Vyksta Bažnyčios gimimo metu. Ko gero būtent ji ir jungia, statydina Bažnyčią. Šventasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Ecclesia de Eucuaristia rašo: „Bažnyčia gimė iš Velykų slėpinio. Kaip tiktai todėl Eucharistija, tobuliausias Velykų slėpinio sakramentas, yra bažnytinio gyvenimo centras. Tai liudija jau pirmieji Bažnyčios vaizdai, pateikiami Apaštalų darbuose: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (2, 42). „Duonos laužymas“ žymi Eucharistiją. Šį pirmapradišką Bažnyčios vaizdą tebeįgyvendiname ir po dviejų tūkstančių metų. Kiekvienąkart švęsdami Eucharistiją, sielos akis kreipiame į Velykų tridienį, į tai, kas nutiko Didžiojo ketvirtadienio vakarą per Paskutiniąją vakarienę ir po jos. Eucharistijos įsteigimas iš tiesų sakramentiškai užbėga už akių įvykiams, kurie, pradedant kančia Getsemanėje, turėjo įvykti netrukus po to. Vėl regime, kaip Kristus palieka Vakarienės menę, su mokiniais leidžiasi į Kedrono slėnį ir eina į Alyvų kalną. Šioje vietoje dar ir šiandien tebeauga keli labai seni alyvmedžiai. Galbūt jie buvo liudininkai to, kas tą vakarą dėjosi jų šešėlyje, kai Kristų meldžiantis užklupo mirties baimė ir jo prakaitas varvėjo žemėn tarsi kraujo lašai (plg. Lk 22, 44). Jo kraujas, kurį jis ką tik Eucharistijos sakramentu paliko Bažnyčiai kaip išganymo gėrimą, pradėjo lietis. Jis ligi galo išsilies Golgotoje, virsdamas mūsų atpirkimo priemone: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, <…> ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Žyd 9, 11–12).”[1] “Gyventi Eucharistijoje Kristaus mirties atminimu, vadinasi, be paliovos gauti ir šią dovaną. Tai reiškia – sekant Jono pavyzdžiu <…>. Sykiu tai reiškia įsipareigoti tapti panašiam į Kristų,<…>.”[2]
Mylimasis mokinys ir aplinka. Visi yra arti Širdies. Tačiau ne visi moka į ją įeiti. Tad mylimojo mokinio kelias – visos Bažnyčios ir mano kelias. Apaštalai tą suprato palaipsniui, žingsnis po žingsnio įžengdami į Širdį. Į ten, kur ribotumas ir gailestingumas susilieja, kur pajaučiame, jog gebame iš tiesų mylėti tik dėl to, kad jau patys esame pamiltiširdies.
Popiežius Pranciškus paskutinėje savo enciklikoje Dilexit nos rašė, kad apie tai – apie Širdį – šiame pasaulyje reikia kalbėti iš naujo. Pirmiausia apie tokią širdį, kurioje kuriama savita sintezė; apie širdį kaip versmę ir šaknį, iš kur kyla konkreti žmonijos galia, įsitikinimai, aistros, pasirinkimai. Gyvename masinių vartotojų visuomenėse, jos diena iš dienos gyvena valdomos technologijų ritmo bei triukšmo, neturėdamos kantrybės procesams, kurių reikia vidiniam gyvenimui. Šiandienėje visuomenėje žmogui gresia pavojus prarasti savo centrą, nes šiuolaikinis žmogus dažnai yra sutrikęs, susiskaldęs, tarsi netekęs savo vidinio prado, laiduojančio jo paties būties ir veiksmų vienybę ir harmoniją. Deja, pasak popiežiaus Pranciškaus, plačiai paplitusiuose elgsenos modeliuose pernelyg sureikšminama racionali, technologinė plotmė arba priešingai, instinktyvioji plotmė. Čia trūksta Širdies[3].
Bet tai nėra prarastas procesas. Ją vėl mums gali dovanoti aukštutinio kambario patirtis ir labai paprasta mylimojo mokinio tyla, net ir tuomet išnirusi tarsi iš nieko ir tapusi atsvara nevilties bei įtampos pagimdytam triukšmui ir diskusijoms. Taigi, tiesiog priglusti prie pamilusios širdies reikia ir dabar. Net dabar.
Keletu minčių noriu pasidalinti apie tai, kaip konkrečiai, istorijos verpetuose, gimė adoracijos praktika, kaip aukštutinio kambario patirtis, kaip pamilusios Širdies kalbėjimas širdžiai, kuri visuomet tik mokosi pamilti.
Garsiojoje kankinio Justino apologijoje (II a. po Kristaus) aprašytas pirmųjų krikščionių Eucharistijos šventimas. Čia galime pastebėti, kad visų liturginių šeimų krikščionys švenčia Eucharistiją pagal tvarką, aprašomą Justino. Tekste jaučiamas dėmesys „realiam Viešpaties buvimui eucharistiniuose pavidaluose“, kaip paskui tai vadins viduramžių scholastika. Šis buvimas nėra susijęs vien su šventimo momentu, kaip ir šiandien mąsto kai kurios krikščionių bendrijos, bet pasibaigus šventei yra nešamas negalėjusiems būti drauge. Tokių pavyzdžių galime surasti daugybę. Prisiminkime vien šv. Tarcizijų, apie kurį pasakoja popiežius Damazas (366–384 m.), kuris buvo nužudytas gindamas nuo išniekinimo jo nešamą Eucharistiją. Visų Bažnyčios Tėvų raštuose rasime liturginių tekstų bei specifinių papročių, susijusių su Eucharistija. Ji nepaliekama ant altoriaus, bet nuo jo parnešama į tikinčiųjų namus, kur bus jų kasdienybės liudininkė, lydės kelionėje, ypač toje paskutinėje – kaip viatikas. Toks Eucharistijos buvimas visur mums neįsivaizduojamas. Novacijonas (miręs apie 258 m.) skundžiasi, kad pasitaiko krikščionių, kurie po šventimo ramiausiai sau su Eucharistija eina į stadioną, o ne parneša ją namo, kaip yra įprasta (De spectaculis III)[4].
Šiandien susiduriame su situacija, kai būti prie širdies nėra taip paprasta. Imame pamiršti ar net nusakalinti tylą. Kaip grįžti prie to, kas gyvybiškai svarbu, arba kaip ivargusiam pasauliui vėl dovanoti širdį, kuri pamilo? Tiesą apie šiąą širdį. Ir tiesą, kad ji visada yra laukianti mūsų artumo, nors vino vienintelio mūsų širdies tvinksnio. Šventasis popiežius Jonas Paulius II mums siūlo Mariją, kad Ji tiesiog motiniškai padėtų mums žvelgti į Tą, kurį perdūrė. Enciklikoje Ecclesia de Eucharistia skaitome, kad Marija iš tikro gali mus vesti Švenčiausiojo Sakramento link, nes ją su juo vienija gilus ryšys.Iš pirmo žvilgsnio Evangelija šia tema tyli. Pasakojime apie Eucharistijos įsteigimą Didžiojo ketvirtadienio vakarą apie Mariją neužsimenama. Kita vertus, žinome, kad ji buvo tarp apaštalų, vieningai atsidėjusių maldai (plg. Apd 1, 14), pirmojoje bendruomenėje, po Kristaus žengimo į dangų susirinkusioje Sekminių laukti. Jos tikrai negalėjo nebūti tarp Eucharistiją švenčiančių pirmosios krikščionių kartos tikinčiųjų, kurie ištvermingai laikėsi „duonos laužymo“ (Apd 2, 42).Tačiau, nesitenkinant Marijos dalyvavimu Eucharistijos pokylyje, jos ryšį su Eucharistija galima įžiūrėti netiesiogiai, remiantis jos vidine nuostata. Marija yra „Eucharistijos moteris“ visu savo gyvenimu. Bažnyčia, laikydama Mariją savo pavyzdžiu, pašaukta sekti ir jos ryšiu su švenčiausiuoju Slėpiniu[5].
[1] https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/ecclesia-de-eucharistia
[2] https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/ecclesia-de-eucharistia
[3] Popiežius Pranciškus. Enciklika dilexit nos apie Jėzaus Širdies žmogiškąją ir dieviškąją meilę, 9
[4] https://www.magnificat.lt/eucharistines-adoracijos-prasme/
[5] https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/enciklikos/ecclesia-de-eucharistia
