Apaštalai prašo Viešpaties sustiprinti jų tikėjimą. Įdomu pastebėti, kad evangelijoje pagal Luką šis jų prašymas yra iš karto po Jėzaus kvietimo atleisti visada artimas nusikalsta. Ko gero, dėl to šis prašymas toks artimas ir mums. Juk žinome savo ribas, žinome, jog ne visada pavyksta atleisti ir dovanoti. O galų gale ir tą situaciją, apie kurią šiandien kalba pirmasis Mišių skaitinys, esame išgyvenę, kai, atrodo, prašai, net reikalauji, tačiau niekas nevyksta.
Atsakydamas mokiniams, Jėzus nepažada išpildyti jų prašymo, tačiau primena labai svarbų dalyką. Tikėjimas yra dovana. Plika akimi nematoma, kadangi ji – tokia, kaip garstyčios grūdelis. Tačiau tam, kad šis grūdelis sudygtų, o vėliau – duotų vaisių, ar, tapęs medeliu, dovanotų patogų pavėsį, reikia jį prižiūrėti. Taip ir su tikėjimo medeliu reikia dirbti, pasitikėti, kad jis sudygs, duos vaisių.
Dažnai mes norime arba greito tikėjimo rezultato, arba tikėjimo kaip ginklo. Tai du tarpusavyje nesuderinami dalykai. Mes negalime iš anksto kelti Dievui tam tikrų sąlygų ar nurodyti išlygas. Nors, reikia pripažinti, neretai taip pasitaiko: tikėsiu, jeigu. Neįvykus taip, kaip norime, susvyruoja tikėjimas. Ir tai atrodo normalu, nes nepastebime, kaip tame procese, kurį tradiciškai vadiname tikėjimu, nelieka vietos Dievui. Tik troškimams, išlygoms, sąlygoms, reikalavimams. O juk be Dievo nieko pasiekti neįmanoma.
Tad jei tikėjimas negali būti reikalavimų sąrašu, ar galingu mūsų valios užtvirtinimu, tai kam jis reikalingas ir koks jis turėtų būti iš viso? Kalbėdamas apie tai, Jėzus pateikia netikėtą tikėjimo įvaizdį. Jis turėtų būti tarsi rankšluostis, kuriuo susijuosia strėnas tarnai. Reikia prisiminti, kad net pats Jėzus Paskutinės Vakarienės metu parodys pavyzdį mokiniams ir mums visiems: evangelistas Jonas juk pasakoja, kad Jis, apsijuosęs rankšluosčiu, plauna savo mokiniams kojas.
Bet grįžkime prie šio sekmadienio evangelijos. Rodos, kam reikia būtent tokio keisto, o gal ir radikalaus įvaizdžio? Todėl, kad nepamirštume, jog tikint mes viską atiduodame Dievui. Todėl čia nereikia remtis kažkokiais terminais, žiniomis ar savo galia. Galime, be abejo, visiems aplinkiniams tuo mojuoti, rodant keistos išvaizdos galią, tačiau ar tai netaps atgrasymo priemone, kada net ir pačiose geriausiose intencijose neliks vietos Šventajai Dvasiai? O savo veikloje vietos Šventajai Dvasiai palikti turime, kadangi Ji ne tik papildys ir pabaigs tai, ką pradėjom, bet ir padarys taip, kaip Jai, o ne vien tik mums, atrodo. Taigi, ir vadovaukimės tuo Jėzaus priminimu, kad mums patikėta atlikti tik tai, ką privalome. Nė kiek ne daugiau, nors galbūt ir norėtume.
Esame Šventosios Dvasios tarnai. Nei daugiau, nei mažiau. Ir būti net pačiais nenaudingiausiais tarnais yra pats didingiausias pašaukimas. Amen.
