Ketvirtajame amžiuje šventoji Elena atrado šventąjį Kryžių. Jei ati būtų tiesiog paprasto medžio atradimas, ir dar tokio, kurio gabalas slėgė ne tik žmonių, bet ir Dievo pečius, šis atradimas tikrai būtų nieko vertas. Jis tiesiog dūlėtų šalia kitų kasdienybės dulkėmis nusėtų dalykų bei patirčių. Tačiau tai ne vein tik medis.
Kryžiaus esmę šiandieniam žmogui reikia atrasti. Reikia išsivaduoti iš daugybės šį medį lydinčių stereotipų. Štai, prisimenu vieną pokalbį su žmogumi. Jis tiesiog net piktai prašė manęs, kaip kunigo, nekalbėti apie kryžių, nes tai – jau pabodę ir banalu.
Šiandien tokias mintis tenka išgirsti net tarp tikinčiųjų, net bažnytinėje aplinkoje. Atrodo, kad bet kokia mintis apie kryžių, bet koks žodis apie jį tolygus bausmei. Tačiau kaip yra iš tiesų? Ko gero pats nekalbėjimas apie kryžių jau savaime yra žalingas.
Mes, krikščionys, nekalbėti apie kryžių tiesiog negalime. Kas mums jis yra? Kai išsitraukiame iš kišenės kokį nors dokumentą, ten yra daug duomenų apie mus. Tai galbūt nuotrauka, galbūt kokios nors kitos identifikavimo priemonės, kurias mums gali dovanoti technikos amžius. Kai žvelgiame į kryžių, mes turime matyti save. Nes tai yra tiesa pirmiausia apie mus.
Bijodami kryžiaus, manydami, kad jis- banalus kančios ženklas, bijome ir savęs, ir tiesos. Mūsų išganymo istorija mums liudija, kad visais laikais mums reikia Dievo Gailestingumo. Senajame Testamente skaitome, kaip nusidėję žmonės, ką tik pagarbinę stabus, buvo baudžiami nuodingomis gyvatėmis. Viešpats išklauso Mozės maldas, pasigaili žmonių: gyvatės įgeltieji galėjo pažvelgti į virš stovyklos iškeltą varinį žaltį ir likti gyvi. Šiandien nuo labai subtilaus nuodėmės geluonies Viešpats mus gelbi kryžiumi. Šiandien galime stebėtis meilės radikalumu ir išmintimi: medis, kurį įprasta buvo vadinti kančios, mirties, apleistumo medžiu, tampa tiesos, meilės ir gailestingumo medžiu. Tai yra Dievo išmintis, kurios mes negalime kažkaip aprėpti ar suvokti. Ko gero to ir nereikia.
Nuo ko pradėti kalbėti apie kryžių? Tikrai ne nuo žodžių. Jais nieko neišreikšime. Reikia pradėti nuo daug paprastesnio ir kartu subtilesnio dalyko. Mums svarbu tik žvelgti į kryžių. Atrasti jį asmeniškai, priimti jį kaip mano gyvenimo medį. Šis medis, iškeltas virš mūsų gyvenimų ne šiaip sau. Sugrįžkim prie jo .atminkim, kad ten, kur nelieka vietos kryžiui, įsivyrauja chaosas, nes nelieka vietos tiesai nei apie Dievą, nei apie žmogų, tai yra, mus pačius. Kad pažintume Dievą ir save, kaip sakė šventasis popiežius Jonas Paulius II, mums reikalingas kryžius.
