Šventasis popiežius Jonas Paulius II prieš daugiau, nei tris dešimtmečius, užbaigdamas encikliką Veritatis splendor meldė, kad Kristaus kryžius neliktų be galios,kad žmogus nepamestų gėrio kelio,neprarastų nuodėmės supratimo,mokėtų vis labiau viltis Dievu,kuris „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4),laisva valia darytų gerus darbus,kuriuos Dievas iš anksto paskyrė atlikti (plg. Ef 2, 10),ir šitaip visą laiką gyventų „Jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12). Šiandien kaip niekad aktualūs šie žodžiai. Ne vien tik nuo jų norisis pradėti mąstymą apie Kristaus troškimą, kad meilės ugnis liepsnotų. Šiandien reikia šių žodžių, kad mes patys nepasiklystume savo keliuose ir pasirinkimuose, savo pasirinktoje ateityje. Šie keli sakiniai tepaskatina matyti kitaip, pažangą ir didžiausius laimėjimus skinant nuo kryžiaus medžio. Atrodo, gyvenama demokratiniais pagrindais grįstoje visuomenėje, kurioje yra ir užtenka vietos visiems. Tačiau dažnai pamirštame, kad ši idėja yra apgaulinga. Paslaugiai užleidę vietas visiems, nejučia patys netenkame savo šaknų. O juk lengviausia sunaikinti tą, kuris neturi tradicijų, nuomonės, argumentų. Tuomet net ir pačios tiesos vardas subtiliai pagrobiamas ar užgniaužiamas.Juk ir vertybinis chaosas mūsų gyvenamame Senąjame žemyne prasidėjo nuo to, kai Europos dokumentuose neatsirado vietos nei krikščioniškoms vertybėms, nei pačiam Dievo vardui. Jei ne per vėlu, tai bent jau pats laikas suvokti, jog be šių dviejų dalykų pažanga virsta stagnacija – sustojame ir tobulėti, ir gyventi, nes visos idėjos ima suktis ne apie žmogų, bet apie naudą, įsitvirtinimą. Šiandieną dar kartą prisiminkime, kaip mums visiems reikalingas kryžius. Jis gali ir turi tapti mūsų gyvybės medžiu. Juk ir Viešpats to trokšta. Žinoma, skaitant pirmąjį kaitinį, gali apimti ir dvejopas jausmas. Dievo žmogus atrodo pralaimėjęs, įskųstas, nuteistas, kenčiantis badą ir skurdą. Ir visa tai vardan tiesos. Tačiau atsiranda žmogus, kuris užtaria pranašą Jeremiją. Kai pagalvoji, ir kryžiaus ugnis gana paradoksali. Ji taip pat savyje talpina iššūkius, nesupratimą. Tačiau reikia jos mūsų visuomenei, mūsų žmonijai. Su šia šviesa neturime apsiprasti. Todėl visada pravartu pasižiūrėti į savo vidų ir atsakyti į klausimą, ar man reikalingas Viešpaties kryžius, ar mano pasirinkimai, mano troškimai yra nušviesti Jo šviesa? Ši šviesa galbūt ir pareikalaus iš mūsų kokių nors pastangų, tačiau juk neįmanomas krikščionio gyvenimas be kryžiaus, be aukos, be altruizmo. Ar nepamiršom viso to? Ką pamatysime, pažvelgę į savo gyvenimą? Jei tai bus liepsna, nebijokime jos paimti į rankas taip, kad ji apšviestų mūsų gyvenimo kelią? Jei tai tik žarijos – reiškia, kad reikia apstaus gailestingumo Dievo, prie gyvenimo, skirtao ne apgaulingai naudai, tačiau Viešpaties didybės šlovei. Kad atastume kelią, paieškokime šiandien paprasto nuodėmės supratimo ir dar paprastesnio gailestingumo, atsikleidusio kryžiuje. Taip mes galėsime laimėti viską ir atrasti patys save. Taip mūsų visuomenė taps laimingesnė. Tad nebijokime panirti į Viešpaties gailestingumo slėpinį. Tuomet ir tik tuomet išvengsime pražūtingos rizikos paklysti savyje pačiuose.
KRYŽIAUS ŠVIESA.
