(Didysis Antradienis. Homilija Kauno Maironio universitetinės gimnazijos bendruomenei. Švenčiausiojo Sakramento koplyčia.)
Didžioji savaitė ne veltui vadinama Geruoju laiku, šventuoju laiku. Tai nėra nuobodus laikas, kaip iš pradžių gali atrodyti. Tai veiksmo kupinas laikas, kada kitaip bandome žvelgti į daugelį dalykų. Net galbūt juos iš naujo atrasti, išsiryškinti, išmokti atkreipti dėmesį į juos.
Ką tik girdėjome ištrauką iš evangelijos pagal Joną. Atrodo, kad iki Jėzaus kančios ir mirties likę tik keletas akimirkų. Visi mokiniai jau susirinkę Paskutinės vakarienės menėje. Visai netrukus prasidės Išrinktosios tautos išėjimo iš Egipto vergovės įvykiui paminėti skirta vakarienė. Vakarienė, kuri ir šiaip neatsiejama nuo jaudulio. Visiškai suprantama, kad ir Jėzus jaudinasi.
Tačiau Jo jaudulys kitoks. Evangelistas rašo, kad Jėzus labai susigraudina. Kas sukelia net Dievui graudulį? Tai tikrai ne įvykio istorinė reikšmė ar simboliškumas. Dievą sugraudina visai kas kita.
Šventasis laikas, laikas prieš didžiuosius Išganymo įvykius šiandien kviečia prisiminti ne titin malonią temą. Išdavystę. Iš jos perspektyvos mes galime suprasti ir paties Dievo ašaras. Taigi, kokia ta išdavystės anatomija, kas ir šiandien be galo sugraudina patį Dievą? Nuo ko prasideda išdavystė?
Evangelijoje kalbama apie tris išdavystės laipsnius. Pirmiausia ir akivaizdžiausia yra tai, jog išdavystė nuo nejaukios tylos ir vystosi toliau. Viešpats žino, kas Jį išduos. Žino net ir tai, kad išdavystė – išganymo kaina. Tačiau Judas net ir Viešpačiui apie tai prakalbėjus, tyli. Tyli, nes išdavystė – laisvės išraiška, žmogaus apsisprendimo išraiška. Apsisprendimo, kuris patvirtinamas. Tokia išdavystė, ko gero, ir yra tas vaisius, kurį žmonija nuolat raško nuo vienos iš laisvės medžio šaknų. Tai turėjimas planą B, kurio įgyvendinimui pasitelkiama ir protas, ir širdis. Tik ne lūpos. Ir keisčiausia, kad išdavystė prasideda ir tyloje, ir širdyje. Ten pat ir beveik taip pat, kaip ir meilė. Ko gero dėl to Judas nieko nesako. Tik tyliai išeina. Išeina gyventi ne pagal Mokytojo žodžius, Dievo žodžius, bet tik pagal save, savo paties planus ir poreikius. Tačiau tai tik vienas iš išdavystės anatomijos elementų.
Visgi reikia prisiminti ir kai ką daugiau, ir kitą išdavystės pusę, kitą jos vardą. Lenkų rašytojas Brūnas Jesenskis yra sakęs: “Nebijok priešų – blogiausiu atveju jie gali tave užmušti, nebijok draugų – blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingųjų. Nors šie neužmuša ir neišduoda, bet, jiems tyliai pritariant, žemėje vyksta išdavystės ir žmogžudystės”. Dar viena išdavystės anatomijos apraiška – keistas linkčiojimas galva ar perdėm akivaizdžiai deklaruojamas prieštaravimas, netgi teisuoliškumas. Visa tai šios dienos evangelijoje apibūdinamas garsia Petro replika: “Jeigu kas nors Tave ir išduotų, tai tik ne aš”. Išankstinės nuostatos dažnai nieko gero neduoda. Atvirkščiai, jos gali simbolizuoti apie baimę ir abejingumą.
Ko gero, išduoda ne vien tie, kurie apie tai nuolat kalba ar bent jau akivaizdžiai eina daryti savuosius darbus. Daug skaudesnė išdavystė tų, kurie tyli, kurie nežinia, kam pritaria, kurie iš patogumo užsidengia akis prieš nusikaltimus, blogį.
Tad šiandien norėtųsi, kad į savo klases ir namus isineštume nepatogų, bet būtiną klausimą: kieno išdavystė sunkesnė: ar Judo, kuris tylėdamas pakilo daryti tai, ką buvo sumanęs, ar Petro, kuris nors viešai ir prisiekinėjo Jėzaus niekada neišduosiąs, tačiau netrukus Jo išsigynė, ar tų, kurie neturėjo ir neturi savo nuomonės, nors gal ir atrodė kažkurią akimirką patyrę didelį susirūpinimą? Tarp kurių veikėjų šiandien esu aš?
Šiaip ar taip, išdavystė gali trukti ir sekundę. Tai gali būti sekundė gyvenimo tik šalia tiesos, bet ne tiesoje. Ir ši sekundė Viešpatį sugraudina galbūt net labiau, nei budelių kirčiai ar plaktuko smūgiai.
Evangelistas rašo, kad kai Judas apsisprendė eiti atlikti savo darbo – išdavystės , buvo naktis. Kokia tamsi naktis būna tuomet, kai verkia Dievas, kai Jį išduodame, išduodami draugą, kai šmeižiame, tyčiojamės, kai turime planą B, bet neturime ir net nenorime pažvelgti tiesai į akis, galų gale, kai negyvename savo nuomone, neginame jos.
Turėkime viltį, jog išeisime net ir iš tokios tamsos, nebijokime šio išėjimo iš tamsos su Jėzumi proceso. Nepaisant to, kad kelias jau ves tiesiai pro Alyvų kalną.
