Šventasis Augustinas, mus guosdamas, sako, jog jei Viešpats nebūtų patyręs gundymo, nebūtų tavęs išmokęs nugalėti pagundą. Galbūt todėl Gavėnios pradžioje me sesame kviečiami pabuvoti dykumoje tarsi išbandymų mokykloje. Skaitant Šventąjį Raštą esame kviečiami patirti gelbstinčią Dievo ranką, kuria Išrinktoji tauta buvo vedama per dykumą. Mes irgi esame joje tik tam, kąd ją pereitume. Tačiau reikia pripažinti, kad dykumos, apie kurias kalbama, ne visuomet yra vien tik konkrečios vietos pasaulyje. Šiandien tai – labai subtilios vietos, kurių keliais žodžiais nusakyti neįmanoma. Ir iš kitos pusės, neužtenka manyti, kad tokia dykuma – tai smėlio ir dulkių sankaupa. Šiandienės dykumos kitokios. O ir dulkės kitokios. Taip, kadaise dulkės asocijavosi su sausumu, smėliu, karščiu, tarsi šios trys sąvokos būtų vienos šeimos nariai. Šiandien dvasinėse dykumose to nėra. Čia rasime besiplečiantį materializmą, ore dvelkiančias aistras, vis subtiliau atrodantį gyvybės nyksmą arba dirbtinį jos susintetinimą. Sakoma, kad dykumos, ir juo labiau – tokios, – plečiasi pavojingai. Iš tiesų, ko gero, teisus tas, kuris išmąstė šią patarlę: juk šiandien taip pavojingai plečiasi mirties ir dirbtinumo kultūra. Jos apraiškų atsiranda net ten, kur kadaise net nebuvo galima tikėtis. Kaip atsispirti tokiai subtiliai ir pavojingai dykumos perspektyvai? Atsispirsime, kai nepamiršime, jog net ir šiose dvasinėse dykumose esame ne vieni. Kažkas ir šiandien mums siūlys net ir į labia gražius dorybės drabužius įvyniotą nuodėmę. Juk viskas turi nusilenkti laimės troškimui bet kokia kaina, juk yra tik gailestingumas, bet nėra teisingumo, juk yra tik Dievo sąvoka, kurią utenk tik žinoti iš vis dar pasitaikančių apsiskaičiusių žmonių komentarų internetinėse erdvėse, bet gyvojo Dievo nelieka arba Jis tiesiog nereikalingas. Viską už žmogų gali padaryti žmogaus šešėlis, žmogaus simuliakras, tai kam reikia vargintis. Juk galiu nieko neveikti ir viską turėti. Ar nesame patyrę kažko panašaus? Man tai primena ne ką kitą, kaip tik tą įkūrų prašymą pagarbinti kažką, kas nėra Dievas. Pagarbinti ir turėti. Tokia galimybė, pripažinkime, tikrai labia subtiliai ir netgi išmintingai skamba. Po tavo kojomis bus viskas. Netgi Dievas bus pripažintas. Tiesa, lyg tarp kitko, priskiriant Jam tik marionetės rolę. Ar tokie dalykai jau nėra prasidėję, ar gundytojas nekužda savo lipšniu balsu mums į ausį? Be abejo, tai klausimai, į kuriuos turėtume atsakyti patys. Tačiau, drįsčiau spėti, kad būtent tokią dykumos tikrovę kažkuria prasme patiriame. O kad atsilaikytume joje, prisiminkime tuos žačius šventojo Augustino žodžius, nuo kurių ir pradėjome. Dykuma – tai mokykla, kurioje turime išmokti ne gyventi pagundomis, o jas nugalėti. Šiuo atveju Kristus, pats patyręs tai, ką ir mes patiriame, tegul būna pavyzdžiu ne tik ištarti “Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“, bet ir šiais žodžiais gyventi. Tad sveiki ne tik pradėję ne vien kelionę po dykumą, bet ir ištisą dykumos kelionę, bei ją įveiksiantys. Amen.
DVASINĖ DYKUMA IR PAVOJAI
